A. F. Rasmussenas. Naujoji ES vadovybė turi susivienyti dėl Kinijos
Nors Europa tikėjosi, kad Kinija kada nors palaipsniui perims mūsų vertybes tapdama patikima taisyklėmis grindžiamos tarptautinės santvarkos partnere, šiandienos tikrovė labai prasilenkia su šia vizija. Kinija naudoja savo didžiulius gamybinius pajėgumus, kad nukonkuruotų Europos įmones užtvindydama rinką pigiomis prekėmis; ji nuolat naudojasi savo ekonominiu svoriu, kad nubaustų mažesnes šalis, nepaklūstančias Kinijos prezidento Xi Jinpingo norams; ji teikia Rusijos prezidentui V. Putinui ekonominę ir politinę paramą, kad šis galėtų tęsti savo pradėtą karą Ukrainoje.
Visgi didžiausią nerimą kelia krizės Taivano sąsiauryje perspektyva. Praėjusį mėnesį naujasis Taivano prezidentas Williamas Lai, sakydamas savo inauguracinę kalbą, pasveikino „naująją erą, kupiną iššūkių, bet ir kupiną neblėstančios vilties“. Po kelių dienų Kinija atsakė į tai surengdama masines karines pratybas aplink salą. Naikintuvai su koviniais šaudmenimis apskrido aplink Taivano oro erdvę, o surengti laivų patikrinimai pasiuntė įspėjimą, kad Kinija yra pasirengusi numarinti badu nuo importo priklausomą Taivaną. Europa, priėmusi klaidingą „vilties tikintis geriausio“ strategiją prieš V. Putino įsiveržimą į Ukrainą, neturi daryti tos pačios klaidos su Xi.
Tenka pripažinti, kad U. von der Leyen Kinijos atžvilgiu užėmė gerokai griežtesnę poziciją nei jos pirmtakai. Ji kalbėjo apie būtinybę mažinti (nors ir neatskirti) riziką, taip pat apie „kovos su prievarta priemonę“, kad būtų galima pasipriešinti Kinijos ekonominiam šantažui. Ji taip pat griežčiau reagavo į Kinijos bandymus nukonkuruoti Europos gamintojus, skirdama milžiniškas subsidijas jiems paremti. Po kelis mėnesius trukusio tyrimo EK neseniai paskelbė įvedanti didelius tarifus iš Kinijos importuojamoms elektrinėms transporto priemonėms.
Visgi, nepaisant tokio griežtesnio požiūrio į Kinijos ekonominę grėsmę, Europa tebėra susiskaldžiusi ir silpna provokacijų prieš Taivaną akivaizdoje. Oficialių kelionių į Pekiną metu Europos vadovai teikė pirmenybę trumpalaikiams komerciniams išskaičiavimams, užuot vadovavęsi Europos vertybėmis ir paisę ilgalaikių interesų. Praėjusiais metais, kalbėdamas apie įtampą abiejose sąsiaurio pusėse, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas privertė sunerimti pareikšdamas, kad Europa „neturėtų veltis ne į savo krizes“. Vis dėlto, „Rhodium Group“ skaičiavimu, konfliktas Taivano sąsiauryje keltų grėsmę daugiau kaip 2 trln. JAV dolerių vertės ekonominei veiklai. Krizė Pietų Kinijos jūroje taptų krize ir Europai.
Kitoje Atlanto pusėje JAV prezidentas Joe Bidenas ne kartą yra sakęs, kad Amerika gintų Taivaną Kinijos agresijos atveju. Net jei Europa negali atsakyti karinėmis priemonėmis, jos naujoji vadovybė gali bent jau aiškiai parodyti, kad bet koks Kinijos bandymas jėga pakeisti status quo Taivane sulauktų ryžtingo ir vieningo atsako. Be kita ko, tai turėtų apimti ir sankcijas, kurios viršytų Rusijai taikomas precedento neturinčias priemones.
Iki šiol Europa siunčia prieštaringų signalų apie galimą savo atsaką į Kinijos agresiją, kurie tik dar labiau didina apsiskaičiavimo riziką. Kadangi Kinija, siekdama palaikyti savo augimą, yra kur kas labiau nei Rusija priklausoma nuo pasaulio rinkų, ekonominių pasekmių už peržengtas ribas aiškus įvardijimas turėtų didelį atgrasomąjį poveikį.
Jei Xi būtų leista ginklu aneksuoti Taivaną, žlugtų taisyklėmis grindžiama tarptautinė tvarka. Pasaulis, kuriame teisus yra tas, kieno rankose yra galia, yra pavojingas kiekvienai demokratijai. Toks nestabilumas, kokį kursto Rusija, greitai išplistų Azijoje ir už jos ribų.
Pasaulio autokratai silpnumą laiko galimybe. Xi, kaip ir Putinas, supranta tik jėgą ir ryžtą. Putinas kolektyvinį Vakarų abejingumą suprato kaip kvietimą pradėti žiaurų karą prieš Ukrainą. Kitą kartą, kai Kinijos karo laivai susitelks prie Taivano, o jos naikintuvai imituos antskrydžius prieš salą, Europa neturi daryti tos pačios klaidos ir likti nuošalyje.
Kai reikia pasipriešinti autokratinei ir agresyviai Kinijai, Europos interesai iš esmės sutampa su Jungtinių Valstijų ir likusio demokratinio pasaulio interesais. Naujoji ES aukščiausio lygio vadovų komanda turi tai suprasti ir aiškiai bei vieningai kalbėti su Xi. Jei jie tai padarys, Taivano svajonė apie „neblėstančią viltį“ išliks įmanoma. Jeigu ne – jų įpėdinių laukia dar pavojingesnė situacija.
Komentaro autorius – Andersas Foghas Rasmussenas, Buvęs NATO generalinis sekretorius, Demokratijų aljanso fondo steigėjas
Autorių teisės: Project Syndicate, 2024 m.
