Konkurse be intrigos – plika triumfo arka Baltijoje
Ateities kartoms jos tapdavo imperinės galios ar netgi valstybingumo simboliu. Rodos, Lietuvoje energetikos politikai susiprojektavo savo triumfo arką Baltijoje, kur už mažesnę kainą nei sausumoje iš Lietuvos keturiems dešimtmečiams išsipirko sklypelį jūrinio vėjo elektrinių parkui.
Skirtumas tas, kad būsimoms vystytojoms – valstybės kontroliuojamos „Ignitis grupės“ įmonei ir jos partnerei iš užsienio „Ocean Winds“ – nereikėjo nei pakovoti rimtesnėje konkurencinėje kovoje, nei plačiau atverti piniginės.
Į valstybės biudžetą pasiūlytus 20 mln. Eur galima laikyti savanoriška auka, nes antrasis konkurso dalyvis buvo tam, kad konkursas įvyktų, o formalumai būtų įforminti.
Intrigos nebuvo. Ji miršta toli gražu ne tada, kai objektyviai vertini regiono energetikos įmonių galimybes įgyvendinti tokius projektus, o „Ignitis grupė“ su solidžia užsienio partnere atrodo itin stipriai.
Jos širdis nustoja plakti, kai ministrai pasako, kieno pergalė yra laukiama. Tada, kai projekto įgyvendinimu besirūpinantys profesionalai neabejoja sėkme. Ir tada, kai „Verslo žinios“ sulaukia primygtinų prašymų antraštėje neminėti tos sėkmės išraiškos skaičiais.
„Ignitis grupė“ gali pasiūlyti savo užsienio partneriams know how ir Lietuvos prižiūrinčių institucijų durų atidarymą kojomis, o pažadas antrajam šio konkurso dalyviui lieka po paslapties skraiste.
Bet kuriuo atveju politikos Napoleonai sugalvojo planą, kaip kelis milijardus eurų atsieisiančio parko konkursą atriboti nuo konkurencijos dėsnių. Būtent ta konkurencija daugeliu atvejų leistų laimėti biudžetui ir vartotojams.
Įdomu ir tai, kad apie konkurso eigą viešai kalba tik tie, kurie ateityje neplanuoja dalyvauti antrajame jūrinio vėjo parko valstybės remiamame konkurse. Pirmojo konkurso sėkmė ar fiasko – pasirinkimas priklausys nuo valties, kurioje plaukiate, – gali turėti įtakos ir antrajam konkursui.
Tie, kurie kalba viešai, įtartinai vieningi. Konkursas organizuotas taip, kad atgrasytų norinčius jame dalyvauti. Be to, jis plikas, kaip tos dzūkų mergos lietuviškajame folklore. Poveikio aplinkai vertinimu, dugno tyrimais, sutarimu su Latvija ir netgi paukščių stebėjimu rūpinsis vystytojas.
Valdžios preferencijos saviems, galimi tokių tyrimų siurprizai ir terminai sugriovė pačią konkurso idėją.
Pasirodė žinia, kad visų vėjo jėgainių jūroje statyba Estijoje gali sustoti daugiau nei dvejiems metams, nes ornitologų draugija nori plėsti saugomas jūrų paukščių teritorijas.
Taigi, būsimo vėjo parko Baltijoje teritorijoje atradus nykstantį paukštį ar migracijos kelius, situacija gali išskristi iš milijardus pasiryžusios investuoti įmonės rankų. Tokią riziką gali prisiimti tik didžiulį įdirbį turinčios ir įtaką bei spaudimą galinčios daryti bendrovės. Dažniausiai kontrolinis tokių įmonių paketas priklauso valstybei.
Ir gal tai nėra pats blogiausias variantas, bet dėl konkurencijos nebuvimo tiek iš geros širdies pasiūlyti 20 mln. Eur pradeda kvepėti nekaip. Taip, gal šis projektas ir nevertas daugiau, taip, galbūt skirtingų parkų negalima lyginti pagal jų investicinį patrauklumą, tačiau teisingumo vaidmenį turėjusios atlikti konkurencijos apakinta Temidė pasigedo.
UAB „Lietuva“, taip kartais per dantį patraukiama „Ignitis grupė“, tvarkėsi ir tvarkosi kaip savo kieme. Kartelė į jį užeiti kitiems buvo pakelta aukštai.
VŽ nuomone, demokratiniame pasaulyje iš konkurencijos laimėtų visi: tiek vystytojai, tiek vartotojai, tiek biudžetas. Dirbtinė konkurencija, kai už neaiškius pažadus ir susitarimus ieškoma statisto vaidmenį galinčių atlikti aktorių, toli neveda.
Galiausiai tai parodo, kad dar nesubrendome, kelia klausimų apie vakarėjančio verslo mentalitetą ir konkurencijos baimę bei atskirų politikų norą statyti savo triumfo arkas bet kokia kaina.
