D. Acemoglu. Ar veiktų dirbtinio intelekto įgalintas komunizmas?
Straipsnyje griežtai kritikuojamas centrinis planavimas, teigiant, kad jokia centralizuota valdžia negali tinkamai surinkti ir apdoroti „išsibarsčiusių neišsamių ir dažnai prieštaringų žinių, kurias turi visi atskiri individai“. Nežinodami, ką kiekvienas individas pasirinks iš milijonų produktų, ką ir kalbėti apie kiekvieno jų planus, kur produktyviausiai ir kūrybiškiausiai panaudoti savo talentus, centrinės valdžios planuotojai neišvengiamai patirs nesėkmę.
Rinkos ekonomika, priešingai, tokią informaciją gali apdoroti ir kaupti veiksmingai ir efektyviai. Kainų signalai lengvai perduoda duomenis apie rinkos dalyvių prioritetus ir kam jie teikia pirmenybę. Kai ima trūkti alavo, jo kaina kyla, ir F. von Hayekas teigia, kad „alavo naudotojams tereikia žinoti, jog dalis alavo, kurį jie anksčiau sunaudodavo, dabar pelningiau panaudojama kitur ir kad dėl to jie turi taupyti alavą“.
Tai nėra tik turimų duomenų apdorojimas. F. von Hayekas teigia, kad rinkos sistemoje taip pat galima sėkmingiau atrasti ar net kurti naujus svarbius signalus. Nors jis geriausiai žinomas dėl centrinio planavimo kritikos, paremtos žiniomis, jo argumentus geriausia suprasti kaip raginimą vykdyti decentralizaciją plačiąja prasme. Jis teigia, kad „jei sutinkame, jog ekonominė visuomenės problema iš esmės yra greitas prisitaikymas prie pokyčių <...>, galutinius sprendimus reikia leisti priimti žmonėms, kurie žino šias aplinkybes“. Galiausiai F. von Hayekas prieina prie išvados, kad „šią problemą turime išspręsti pasitelkę tam tikrą decentralizacijos formą“, t. y. per rinkos ekonomiką ir kainų sistemą.
Kelis dešimtmečius F. von Hayeko argumentai suteikė pagrindą atmesti bet kokį reguliavimą. Jei ekonominės veiklos reguliavimas (pvz., naujų produktų išleidimo į rinką valdymo priemonės) ar kainų reguliavimas (pvz., viršutinės ribos ar kontrolė) neleidžia tinkamai veikti kainų sistemai, toks reguliavimas trukdo decentralizuotam prisitaikymo prie nuolat kintančio pasaulio procesui.
Tačiau dabar dirbtinis intelektas (DI), ypač generatyviniai DI modeliai, galintys koduoti, apdoroti ir panaudoti (pasitelkdami šimtus milijardų parametrų) didžiulius jau esamos informacijos kiekius, F. von Hayeko argumentams meta du iššūkius. Pirma, atsižvelgiant į DI gebėjimą įsiminti, tvarkyti ir interpretuoti duomenis dideliu mastu, gali kilti klausimas, ar centrinis planavimas dėl to negali tapti veiksmingesnis už dabartines rinkos sistemas. Tokios viltys dedamos į „DI socializmą“: centrinio planavimo šalininkams DI suteiks priemonių nustatyti, kaip optimaliai ir (tariamai) geranoriškai paskirstyti išteklius.
Net jei DI galėtų atlikti visus skaičiavimus ir rinkti duomenis, kaip jau daroma rinkos ekonomikoje (labai didelis „jei“), galios sutelkimas centrinės valdžios rankose verstų nemenkai susirūpinti. XX a. 4-ajame dešimtmetyje 5 mln. ukrainiečių pražudęs badas kilo ne dėl to, kad Stalinas nesugebėjo apskaičiuoti tinkamo paskirstymo. Priešingai, jis turėjo pakankamai informacijos ir pasinaudojo ja, kad iš regiono išgautų kuo daugiau grūdų (dėl plačių politinių užmojų ir galbūt noro nuniokoti Ukrainą).
Tačiau DI F. von Hayeko argumentams meta ir antrą, sudėtingesnį iššūkį. Ar generatyvinių DI, tokių kaip „ChatGPT-4“, amžiuje apskritai turėtume manyti, kad rinkos palengvins decentralizuotą informacijos naudojimą? Šią technologiją vysto „Alphabet“ („Google“) ir „Microsoft“ – dvi didžiulės korporacijos, neabejotinai užsiimančios informacijos centralizavimu. Net jei kitoms įmonėms pavyktų konkuruoti su šia duopolija, dideliems kalbų modeliams dėl savo pobūdžio gali reikėti nemenkai centralizuoti informaciją.
Žinoma, „Google“ ar „Microsoft“ informaciją kontroliuoja ne taip pat kaip Kinijos komunistų partija. Tačiau net iš pirmo žvilgsnio nekenksmingos centralizacijos formos ekonomine ir politine prasme brangiai kainuoja, atsižvelgiant į tai, kas jas galiausiai kontroliuoja. JAV ši kaina apima ir augantį technologijų sektoriaus monopolizavimą, nes duomenų kontrolė kuria kliūtis patekti į rinką ir nuolatiniu įsitraukimu internete bei individualizuotomis skaitmeninėmis reklamomis pagrįstus verslo modelius.
Todėl decentralizacija vis dar yra pageidautina. Tačiau, norint ją skatinti DI amžiuje, gali prireikti apversti F. von Hayeko teiginius aukštyn kojomis arba bent jau paversti juos ant šono, t. y. priimti reguliavimą, o ne sutelkti dėmesį tik į galimą jo kainą.
Komentaro autorius – Daronas Acemoglu, Masačusetso technologijos instituto ekonomikos profesorius
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2023
