B. Umbrasaitė. Visuomenės įtraukimas: ko galime pasimokyti iš senosios Europos

Kalbėdami su miestiečiais, dalyvaujančiais architektūrinių ar inžinerinių projektų viešosiose konsultacijose, girdime jų nepasitenkinimą tuo, kad į miesto plėtros procesą gyventojai neįtraukiami kur kas anksčiau. Užsienio šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje, tokių problemų kyla mažiau, tad jų pažangi patirtis, tikėtina, atkeliaus ir pas mus.

Neseniai Berlyne teko dalyvauti mokymuose apie skirtingų interesų grupių įtraukimą į bendrą diskusiją ir kolektyvinio intelekto potencialą. Įdomu, kad dauguma mokymų dalyvių atstovavo Vakarų Europos šalims – Vokietijai, Jungtinei Karalystei, Belgijai, kur „susišnekėjimo“ kultūra turi savas tradicijas ir viešajame, ir privačiame sektoriuje.

Mokymuose daug dėmesio skirta moderatoriams (angl. facilitator) – šie mums mažiau pažįstamos profesijos atstovai moderuoja visų grupių darbo procesą, kuris apima keletą skirtingų susitikimų ar renginių. Visas procesas skaidomas į skirtingus konsensuso ar sutarimo paieškos etapus: atskleidus kuo daugiau skirtybių iar bendrumų, ieškoma kelių bendrai veiklai.  

Vienas mane labiausiai sužavėjusių visuomenės įtraukimo projektų – 2013 m. Berkhamsted miestelio Jungtinėje Karalystėje bendruomenės inicijuotas ir įgyvendintas projektas „Iš mirusios erdvės į gyvą vietą“ (angl. Dead Space to Living Place).  

Susibūrusi Berkhamstedo, turinčio 60.000 gyventojų, bendruomenė miestelio centre esančias apleistas kapines prikėlė naujam gyvenimui bei kūrybiškai pritaikė visuomenės reikmėms. Iniciatyva nuo pat pradžių buvo vietos bendruomenės pusėje: apklausti vietovės gyventojai, surengtas atvirų durų renginys, surinkti pasiūlymai. Visa tai bendruomenės atstovai atliko per per kasmėnesinį  vietos turgelį. Prie teigiamų pokyčių prisidėjo ekskursijos iš vietos mokyklų, teatro pasirodymai. Palaikymo sulaukta ir iš vietos verslų, amatininkų, bažnyčios bendruomenės bei kitų institucijų. Savivalda šiame projekte suteikė laisvę vietos bendruomenei pritaikyti erdvę savo reikmėms: išduotas statybos leidimas kraštovaizdžio darbams atlikti.

Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip vietos bendruomenė, palaikoma institucijų ir finansiškai remiama, gali pati inicijuoti ir sėkmingai įgyvendinti viešųjų erdvių atkūrimo ar įveiklinimo projektus.

Džiugu, kad tokių iš apačios kylančių iniciatyvų galime aptikti ir Lietuvoje. Vilniaus miesto savivaldybės programos „Dalyvauk Vilnius“, „Kuriu Vilnių“, „Bendruomeninės veiklos savivaldybėse stiprinimo priemonė-konkursas“ ir kitos leido atsirasti tokioms bendruomenių pasiūlytoms viešųjų erdvių iniciatyvoms kaip Fabijono svetainė Fabijoniškėse, Šiaurinio Žvėryno pavėsinė ar bendruomenės daržas „Idėjų lysvė“ Pilaitėje.

Visgi tuomet, kai viešąsias erdves kuria savivaldybė, miestiečių balsas privalo būti girdimas kaip esminė projekto dedamoji. Čia vėlgi norisi paminėti pavyzdį iš Jungtinės Karalystės.  2019 m. pradėtas apleistos dujų talpyklų teritorijos rekonstravimas (angl. Marian Place Gasholder). Tai Londono širdyje esanti 1,8 ha dydžio postindustrinė rajono dalis, į kurios atnaujinimą investavo privatus plėtotojas.

Karalienės Viktorijos laikotarpio dujų talpyklų teritorija ilgokai buvo apleista. Nors dabar talpyklos turi paveldo objekto statusą, tai nesutrukdė pritaikyti teritoriją gyvenamosios (550 naujų būstų) ir komercinės paskirties pastatų plėtrai, lauko erdvių atvėrimui bei pritaikymui vietos bendruomenės reikmėms. Šis projektas susilaukė kontraversiškų vertinimų dėl savo istorinės reikšmės ir apimties. Būtent todėl projekto plėtotojai nuolat atsakingai stebėjo  bendruomenės grupių nuomones ir jų indėlį. 10 mėnesių buvo skirta suinteresuotų šalių dialogui, kurio išvados koregavo projektinius pasiūlymus.

Taip plėtotojas pelnė bendruomenės pasitikėjimą. Natūralu, kad sprendiniai buvo aukštesnės kokybės, nes jie geriau atliepė skirtingus visuomenės poreikius.

Grįžkime į Vilniaus realijas. Lietuvoje turime net keletą institucijų, kurios siekia įdiegti vakarietiškas visuomenės įtraukimo praktikas, bet kaip realiai vyksta tokie pasikalbėjimai su visuomene viešojo valdymo sektoriuje?

Pati esu tarpininkė tarp savivaldybės, gyventojų ir architektų Vilniaus miesto viešųjų erdvių (parkų, skverų, gatvių ir pan.) planavimo procese. Kartu su kolegomis stengiamės sukurti rutinas ir tvarkas, kurios padėtų skirtingoms interesų grupėms susikalbėti, išgirsti vieniems kitus.

Ilgą laiką Lietuvoje gyventojai į projektavimo projektus būdavo įtraukiami per vėlai. Kai gyventojai pakviečiami tik į projektinių pasiūlymų viešinimą, kuomet visi principiniai sprendiniai jau yra užfiksuoti ir erdvės pokyčiams projekte lieka itin mažai, tada ir susitikimai tampa emociškai sudėtingi. Jei gresia interesų konfliktas, visos šalys į konsultacijas atvyksta karingai nusiteikusios, dažnai net ir su teisininkais. Tokioje atmosferoje ieškoti susitarimo yra labai sunku ar net neįmanoma – įkaitus atmosferai, interesų grupės vienos kitų negirdi, tik kaltina.  

Vilniuje dalis statybos projektų vis dar viešinami remiantis tik įstatymuose numatytu projektinių pasiūlymų viešinimu, tačiau situacija pamažu keičiasi į gerąją pusę. Ypač daug pokyčių matoma rengiant atskirųjų želdynų projektus, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės specialistai susitinka su vietos bendruomene jau pačioje projekto pradžioje, dar tik formuojant užduotį architektui.

Ankstyvas dialogas su bendruomenėmis yra būtinas, tą įrodo ir jau turimos patirtys. Rengdami Šeškinės visuomeninio ir prekybinio centro pokyčių viziją kvietėme gyventojus papasakoti, kaip šiame centre jie jaučiasi šiandien, kokias mato problemas ir galimybes. Atlikome gyventojų apklausą, seniūnaitės lydimi su gyventojais vaikščiojome po Šeškinės centrą ir galiausiai susitikimą tęsėme kūrybinėse dirbtuvėse. Sužinojome, kad gyventojai pokyčių labai laukia – ypač požeminėje perėjoje atnaujinant dangas, pritaikant ją gyventojų su negalia judėjimui.

Dar vienas iš neseniai pasibaigusių pasitarimo su visuomene procesų – Jomanto parko vizijos kūrimas. Nuo 2023 sausio iki balandžio kvietėme gyventojus dalyvauti apklausoje, kūrybinėse dirbtuvėse ir vizijos pristatymo šventėje parko prieigose, kurioje dar kartą diskutavome apie įvairius sprendimus. Per 4 mėn. į vizijos kūrimo procesą įsitraukė daugiau nei 1.000 miestiečių – daugiausia Baltupių rajono gyventojų. Vadinasi, bendruomenės nėra abejingos, tereikia jas laiku įtraukti į sprendimų paiešką.

Norisi tikėti, kad ateityje savivaldai, projekto techninei komandai ir gyventojams pavyks vieniems kitus vis dažniau matyti kaip partnerius. Viešųjų erdvių kūrimo procesas, kuriame dalyvauja vietos bendruomenė, sukuria daug daugiau nei tik atnaujintą erdvę – tai ir naujos pažintys, galimybė vietos gyventojams aktyviai dalyvauti vietos gyvenime, didesnis pasitikėjimas savo kaimynais, savivaldybe ir projekto technine komanda.

Visuomenės dalyvavimas yra ilgalaikė investicija į pasitikėjimu grįstą miestą. Esame gerame kelyje, tiesiog reikia laiko, pozityvių bendradarbiavimo patirčių, kurios ilgainiui suformuotų mūsų kraštui būdingą ir savitą dalyvavimo ir įsitraukimo kultūrą.

Komentaro autorė - Beatričė Umbrasaitė, „Vilniaus plano“ visuomenės įtraukimo projektų vadovė