Kol vieni remia, kiti kemšasi kišenes
Vakarams pradėjus taikyti sankcijas Rusijai ir jos uoliai tarnaitei Baltarusijai, visos ES, įskaitant ir Lietuvos, prekybos apimtys su minėtomis šalimis sumažėjo gerokai. Tačiau taip atrodo situacija, jei žiūrėsime tik į oficialios prekybos skaičius. Realybėje viskas kur kas „gudriau“: staiga ėmė plūsti prekės iš trečiųjų šalių, su kuriomis iki tol prekyba praktiškai nevyko, arba buvo prekiaujama minimaliai. Ir staiga, tarsi iš gausybės rago, kosminiais kiekiais pasipylė importas iš Alžyro, Saudo Arabijos, Indijos, Egipto ir kitų šalių, kurių Rusijos agresija Ukrainoje, regis, visiškai nejaudina. Todėl per jas galima puikiai prastumti rusiškas prekes, „apsimetančias“ egiptietiškomis, kirgiziškomis, arabiškomis ir t.t.
Tokių manipuliacijų skaičiai išties įspūdingi. Pavyzdžiui, medienos granulių ir briketų importas iš Kazachstano ir Kirgizijos į Lietuvą pernai išaugo nuo nulio iki daugiau kaip dviejų dešimčių tūkstančių tonų (!), trąšų įvežimas iš Uzbekistano padidėjo 20 kartų, o geležies ir plieno – pusšimtį kartų. Kur kas daugiau nei anksčiau įvežta įvairių prekių iš jau minėtų Alžyro, Indijos ir kt.
Jovita Neliupšienė, užsienio reikalų viceministrė, teigia, kad „įvežti prekių į Rusiją ir iš jos išvežti, taip pat į Baltarusiją ir iš jos praktiškai neįmanoma. Taigi, normalu, kad yra ieškoma naujų rinkų“.
Naujų rinkų ar naujų galimybių apmauti sankcijų režimą? Kaip rodo „naujojo“ importo statistika, vyksta sėkmingi bandymai apeiti sankcijas.
„Veidmainių dar liko nemažai. Importas iš Rusijos ir Baltarusijos dėl ES įvestų sankcijų smuko dviem trečdaliais, tačiau pastarojo laikotarpio istorijos liudija, kad agresorių produkcija atranda kelią į Lietuvą mūsų pačių verslininkų pastangomis“, – teigia Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas.
Anot jo, „dar didesnį nerimą kelia eksporto duomenys – prekių eksportas į Kirgiziją per metus išaugo dešimt kartų, į Uzbekistaną ir Kazachstaną – daugiau negu tris kartus, ir vargu ar yra naivuolių, manančių, kad galutinė eksporto stotelė nėra Rusija“.
Naivuolių, be abejonės, pakanka. Tačiau, ko gero, pakanka ir pro pirštus į nusikalstamą apsukruolių verslą žiūrinčių institucijų
Kaip vyksta kontrolė VŽ pasiteiravo Muitinės tarnybos.
„Lietuvos muitinė ir Europos Komisija (EK) nuolat analizuoja prekių srautų pokyčius ir identifikuoja galimas rizikas. Pastebime kai kurių ilgamečių tendencijų pokyčius. Pvz., šaltuoju metų laiku medienos granulių ir kai kurių kitų medienos gaminių importas iš Vidurinės Azijos šalių, kuris ankstesniais metais beveik nevykdavo, dabar išaugo šimtus kartų“, – nurodoma Linos Laurinaitytės-Grigienės, Muitinės departamento atstovės ryšiams su žiniasklaida, pateiktame atsakyme.
Toliau dėstoma jau minėta statistika. Ir žinomos tiesos – pavyzdžiui: „Pradėjus taikyti ES ribojamąsias priemones Rusijai ir Baltarusijai ir faktiškai uždraudus šių prekių importą iš šių valstybių, medienos ir jos gaminių poreikis nesumažėjo, todėl visiškai suprantama, kad verslas ieško naujų rinkų. Tačiau negalima atmesti, kad kai kuriais atvejais iš trečiųjų šalių, kurioms ES ribojimo priemonės netaikomos, gabenama rusiška ar baltarusiška produkcija“.
Kad „verslas ieško naujų rinkų“ – visiškai suprantama, tačiau jei muitinė „negali atmesti“, kad rusiškos ir baltarusiškos prekės atkeliauja iš kitų šalių, ar yra galimybių tai užkardyti?
Muitinė pabrėžė, kad nėra jokių europietiškų ar nacionalinių teisės aktų, draudžiančių įvežti į Lietuvą prekes iš trečiųjų valstybių, kurioms ES ribojimo priemonės netaikomos. Tiesa, yra ir išlyga – jeigu tų prekių kilmės šalis nėra Rusija arba Baltarusija. Muitinės departamentas sako darantis, ką gali idant išsiaiškintų krovinio kilmės šalį.
Būdai, kurie taikomi siekiant apeiti sankcijas – patys įvairiausi: nuo bandymų klastoti prekių kodus, pateikiant sankcionuojamas prekes kaip galimas įvežti, iki akivaizdžių prekių kilmės šalies klastojimo pavyzdžių, kai prekė pagal dokumentus automobilių kelių krovininiu transportu per vieną ar dvi paras atkeliauja į Lietuvą iš šalies, esančios už 4.000–5.000 km.
„Realiai matyti, kad verslo schema yra tikrai nelogiška ir kad ta prekė yra gabenama tikrai iš kur nors arčiau: Rusijos ar Baltarusijos“, – tikina Muitinės departamento generalinis direktorius Darius Žvironas. Apibendrindama 2022 m. spalio–gruodžio informaciją muitinė tikina tuo laikotarpiu 671 kartą neleidusi atlikti importo, 4.351 – eksporto procedūrų, taip pat 2.288 kartus neleido atlikti tranzito procedūrų.
Pakeliui – jau dešimtasis sankcijų paketas, kurį ES taikys agresorei Rusijai. Ursula von der Leyen, EK vadovė, prieš kelias dienas interviu CNN pranešė, kad šis paketas bus daugiausiai skirtas ligšiolinių sankcijų apėjimo užkardymui.
„Naujasis paketas turės didžiulių padarinių tiems subjektams, kurie per karą toliau tiekia europietiškas technologijas Rusijai. Mes jau paskelbėme devynis sankcijų paketus ir jos žlugdo Rusijos ekonomiką, atkerta ją nuo modernių technologijų. Taigi, tai veikia. Bet kartu matome ir bandymą apeiti paskelbtąsias sankcijas ir negalime su tuo susitaikyti. Dešimtasis paketas bus daugiausiai skirtas pastebėtų spragų užtaisymui“, – tvirtino EK vadovė. Jis turėtų atsirasti vasarį.
VŽ nuomone, suprantama, sankcijų apėjimo kelių, jų „herojų“ išsiaiškinimas – gana sudėtingas procesas. Juolab, kad pilkų apėjimo zonų ieško tiek patys kaimyninių šalių autoritariniai režimai, tiek ir vertybinių šaknų neturintys Europos verslai. Prie šios „aukso veršio“ išpažintojų kompanijos keistai šliejasi ES ir vietos biurokratija, konformistinės diplomatijos įkarštyje prikūrę taisyklių, neleidžiančių visuomenėms identifikuoti šiuolaikinių nužmogėjusių motušių kuraž, kurios pelnosi karo sąskaita. Šie nuo viešumos pasislėpę po keiksmažodžiu tampančiu Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (BDAR) ir vis Putino režimą apgaule paramstantys importo ir eksporto markitantai paslaugiai maitina kruviną agresoriaus karo mašiną.
Tokios siurrealistinės situacijos greičiausiai nebūtų, jeigu mes galėtume sužinoti apie savo šalies „herojus“, kompromituojančius visą verslo bendruomenę. Apeliuoti į jų sąžinę beveik metus trunkančių Ukrainos žmonių žudynių akivaizdoje, ko gero, prasmės jau nebėra, bet pareikšti savo moralinę poziciją visuomenė dar gali, atsisakydama pirkti jų gaminamas prekes ar teikiamas paslaugas, taip pat principingai balsuodami „prieš“ savivaldos rinkimuose, kurie tapo dar viena nekvepiančių pinigų gerbėjų aistra Lietuvoje.
REKOMENDUOJAME
