D. Acemoglu. Tikrų socialinių tinklų pabaiga

Kaip 2011 metais pastebėjo interneto aktyvistas Elis Pariseris, „Facebook“ kuria filtrų burbulus, dėl kurių padidėja tikimybė, kad žmonėms bus pateiktas turinys, kuris tik dar labiau sustiprins jų ideologinius polinkius ir patvirtins jų pačių šališkumus. O naujausias tyrimas parodė, kad šis procesas turi didelės įtakos tam, kokią informaciją mato vartotojai.

Net nekalbant apie „Facebook“ pasirinktus algoritmus, platesnė socialinės žiniasklaidos ekosistema leidžia žmonėms atrasti jų interesus atitinkančias subbendruomenes. Tai nebūtinai yra blogai. Jei savo bendruomenėje esate vienintelis besidomintis ornitologija, galbūt nebesijausite vienišas, nes turėsite galimybę bendrauti su ornitologijos mėgėjais visame pasaulyje. Tačiau, žinoma, tas pats pasakytina apie pavienius ekstremistus, kurie dabar gali naudotis tomis pačiomis platformomis ir matyti arba propaguoti neapykantą bei skleisti sąmokslo teorijas.

Niekas nesiginčija, kad socialinių tinklų platformos yra pagrindinis neapykantos, dezinformacijos ir propagandos sklaidos kanalas. „Reddit“ ir „YouTube“ sudaro puikias sąlygas dešiniojo sparno ekstremizmui. „Oath Keepers“ naudojosi „Facebook“, ypač planuodami savo vaidmenį 2021 metų sausio 6 dieną, kai užpuolė JAV Kapitolijų. Nustatyta, kad antimusulmoniški buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo įrašai Jungtinėse Amerikos Valstijose paskatino smurtą prieš mažumas.

Tiesa, kai kuriems atrodo, kad tokie pastebėjimai yra tik panikos skleidimas ir pastebi, kad kontroliuojant neapykantą kurstančias kalbas ir dezinformaciją dideli rinkos dalyviai, kaip antai „Facebook“ ir „YouTube“ (kurie priklauso „Google“ / „Alphabet“), daro gerokai daugiau nei smulkieji jų konkurentai, ypač dabar, kai buvo sukurtos geresnės moderavimo praktikos. Be to, kiti tyrėjai suabejojo išvadomis, kad „Facebook“ ir „Twitter“ platformose melagystės sklinda greičiau, nei kitais žiniasklaidos kanalais.

Dar kiti tvirtina, kad net jei šiuolaikinė socialinės žiniasklaidos aplinka yra nepatikima, ši problema yra laikina. Juk pagaliau naujos komunikacijos priemonės visada būdavo netinkamai naudojamos. Martinas Lutheris spausdinimo presą naudojo ne tik protestantizmui, bet taip pat tulžingui antisemitizmui skleisti. Tokių demagogų, kaip antai tėvo Charleso Coughlino JAV ir nacistų Vokietijoje rankose, radijas tapo galingu ginklu. Ir spausdintoje, ir transliuojamoje medžiagoje dar ir šiandien yra daug dezinformacijos, tačiau visuomenė prie šių žiniasklaidos kanalų prisitaikė ir sugebėjo apriboti jų neigiamą poveikį.

Šiuo argumentu norima pasakyti, kad socialinės žiniasklaidos keliamus iššūkius galima įveikti taikant griežtesnį reguliavimą ir pasitelkus kitas naujas technologijas. Pavyzdžiui, platformos galėtų teikti daugiau informacijos apie straipsnių kilmės vietą; arba būtų galima neskatinti tų pačių platformų pasitelkus algoritmus platinti tai, kas galėtų kurstyti neapykantą arba būti susiję su dezinformacija.

Tačiau tokios priemonės nesprendžia šios problemos iš esmės. Propaguodama melagienas ir suteikdama daugiau galimybių sklisti ekstremistinėms idėjoms socialinė žiniasklaida ne tik kuria vadinamuosius informacinius šulinius. Ji taip pat gali supurtyti pačius žmonių komunikacijos ir socialinės sanglaudos pagrindus pakeisdama tikrus socialinius tinklus dirbtiniais.

Nuo kitų gyvūnų daugiausia skiriamės geresniu gebėjimu mokytis iš savo bendruomenės ir kaupti žinias bei patirtį stebėdami kitus. Mūsų geriausios idėjos ir branginami atradimai gimsta ne vienumoje ir ne skaitant knygas, o įsitvirtinus socialinėje aplinkoje ir sąveikaujant su ja per diskusijas, švietimą, darbus ir kitais būdais. Šiame procese nepakeičiamą vaidmenį atlieka patikimi šaltiniai – štai kodėl lyderiai ir esantieji aukštose tribūnose gali turėti tokį didelį poveikį. Ankstesnės inovacijos žiniasklaidos srityje tuo naudojosi, tačiau nė viena jų nepakeitė pačios žmonių bendravimo tinklų prigimties taip, kaip tai padarė socialinė žiniasklaida.

Kas nutinka, kai platformos, tokios kaip „Facebook“, „Twitter“ ar „Reddit“ pradeda manipuliuoti tuo, ką laikome savo socialiniu tinklu? Iš tiesų niekas to nežino ir tai kelia nerimą. Ir nors galiausiai galbūt prie šio pokyčio prisitaikysime ir rasime būdų neutralizuoti žalingiausią jo poveikį, nereikėtų visko palikti savieigai, turint omenyje, kokia kryptimi vystosi ši pramonės šaka.

Labiausiai naikinantis socialinės žiniasklaidos poveikis tampa panašus į tai, ką kultūros kritikas Neilas Postmanas numatė dar prieš keturiasdešimt metų savo garsioje knygoje „Linksmybės iki mirties“ (Amusing Ourselves to Death). „Amerikiečiai daugiau nebesikalba – jie tik linksmina vienas kitą, – pastebėjo jis. – Jie dalijasi nebe idėjomis, o vaizdais. Jie argumentuoja ne teiginiais, o gera išvaizda, garsenybėmis ir reklama.“

Lygindamas George'o Orwello „1984-ieji“ (1984) ir Aldouso Huxley'io „Puikus naujas pasaulis“ (Brave New World), Postmanas tuomet pridūrė, kad: „Orwellas bijojo tų, kurie gali uždrausti knygas. Huxley'is bijojo, kad drausti knygų nereikės, nes niekas nenorės jų skaityti. Orwellas bijojo tų, kurie iš mūsų atims informaciją, o Huxley'is – tų, kurie mus taip užvers informacija, kad tapsime pasyvūs ir egoistai. Orwellas bijojo, kad tiesa bus nuo mūsų slepiama, o Huxley'is – kad tiesa bus paskandinta nereikšmingumo jūroje.“

Nors Postmaną labiau neramino Huxley'aus, o ne Orwello piešiama ateitis, socialinė žiniasklaida mus vienu metu stumia abiem kryptimis. Vyriausybės įgyja priemonių, kurios joms padeda ir manipuliuoti mūsų realybės suvokimu, ir stumia mus pasyvumo bei egoizmo link, o mūsų virtualūs „draugai“ vis labiau kontroliuoja mūsų mintis. Dabar reikia nuolat demonstruoti savo dorybes ir kritikuoti tuos, kurie neatitinka vyraujančių dogmų. Tačiau „dorybės“ yra visa tai, ką šiai kategorijai priskiria dirbtinis internetinis socialinis ratas; ir daugeliu atveju jos yra paremtos tik melu.

Kita įžvalgi XX a. mąstytoja Hannah Arendt įspėjo dėl to, kur tai gali nuvesti. „Jei visi nuolat meluoja, galiausiai žmonės nepradeda tikėti melu, bet daugiau niekas niekuo nebetiki.“ Tuomet socialinis ir politinis gyvenimas tampa neįmanomas.

 

Komentaro autorius - Daronas Acemoglu, Masačusetso technologijos instituto ekonomikos profesorius 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.