Tyliai beldžiasi defliacija
Garsiai prekybininkai kalba tik apie jų pačių inicijuojamas kainų mažinimo akcijas – nuolaidų kampanijas, kurių metu dalies produktų kainos sumažinamos tinklų sąskaita. Tačiau galbūt jau verta kalbėti ir apie struktūrinius pokyčius: gamybos kaštai visgi nebeauga taip drastiškai kaip buvo baiminamasi elektros kainoms pasiekus piką rugpjūtį, o pakankamai geri derliai ir užtektina žaliavų pasiūla įneša stabilumo.
Taip pat skaitykite:
Maisto prekių kainas fiksuojantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras pastarąją savaitę pasidalino bendrame infliacijos fone kiek netikėtais duomenimis: išanalizavus 169 produktų kainas Lietuvos didžiuosiuose prekybos centruose, matyti, kad 45-ą metų savaitę, palyginti su ankstesne, 21% prekių kainos krito. Tai - reikšmingas pokytis, nepaisant to, kad 44% prekių kainos vis dar augo.
Bendrame išlaidų krepšelyje maisto produktai Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, sudaro didelę dalį, todėl kuo greičiau stabilizuosis ar pradės kristi maisto kainos, tuo greičiau matysime ir bendrą defliaciją.
Gerai, kad infliacijos aukštumų piko ženklų galima matyti ir pasaulinėse rinkose. Kai kuriose prekių kategorijose jau net matoma defliacija. Pavyzdžiui, ėriena nuo sausio atpigo 25%, lašišos kainos nuo piko pakrito 40%, paukštienos – 25% mažesnės nei metų pradžioje. Pomidorai Europoje atpigo 20%, o palmių aliejaus kaina Azijoje sumažėjo beveik 50%.
Infliacijos pikas – arti ir gali būti pasiektas dar šiemet, įsitikinęs ir Paolo Gentiloni, Europos Komisijos narys, atsakingas už ekonomiką.
Akivaizdu, kad žaliavų kainų stabilizavimasis lentynas pasiekia ne akimirksniu, tai užtrunka, ypač dėl kitų sudedamųjų kainos dalių – transporto, energetikos kaštų, kurie lieka gana aukšti.
Juolab kiekvienas verslas permainingoje makroekonominėje, pastaraisiais metais – ir geopolitinėje, aplinkoje siekia apsidrausti. Jei jau yra žaliavų pigimo ženklų, tai dar nebūtinai reiškia, kad jos netrukus vėl neims brangti, o jau padidinus kainą ją sumažinti, akivaizdu, norisi mažiau. Bet kuriuo atveju, jei didmenoje kainos ima lėčiau augti, kaip, beje, konstatuojama ir JAV, tai anksčiau ar vėliau pasieks ir lentynas. Čia svarbus vaidmuo tenka konkurencijai, kuri kuo didesnė, tuo greičiau koreguojasi ir kainos lentynose.
Maisto kainos, ypač tuose kraštuose, kur skursta daugiau žmonių, yra labai jautrus dalykas. Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir laikinai sustojus grūdų eksportui padaugėjo nuogąstavimo, kad maisto gali pradėti trūkti. Tačiau Ukraina vėl eksportuoja, tai, beje, daro ir Rusija, o apžvalgininkai reziumuoja – išmokome ankstesnių maisto krizių pamokas, kai eksporto draudimai suformavo produktų trūkumus atskiruose regionuose. Neskaitant prekybos ribojimų, įvestų Indijoje, daugelis regionų savo produktus eksportuoja be suvaržymų. Jeigu Ukrainos ūkininkams pavyks užtikrinti veiklą, kukurūzų ir kviečių kainos turėtų stabilizuotis.
Vienas tikrosios krizės požymių yra protestai, kurių dabar, priešingai nei 2007–2008 m., kai žmonės išėjo į gatves daugiau nei 50 šalių nuo Haičio iki Bangladešo, negirdėti. Lietuvoje, beje, irgi kiekvieną šiemet buvusį kainų augimą vartotojai sutiko be didesnių pasipiktinimų.
Žinoma, gal kiek ankstoka reziumuoti, kai gyventojai dar nemokėjo padidėjusių sąskaitų už šildymą, kai padidėjusias įmokas už būsto paskolas gavo dar ne visi. Ne mažiau svarbūs ir užimtumo, darbo užmokesčio klausimai. Jei darbo bus, atlyginimai kils bent iš dalies kompensuodami didėjančias išlaidas, namų ūkių biudžetų galai turėtų sueiti. Gaila tik santaupų, kurios kaip įprasta infliacijos sąlygomis, praranda savo buvusią vertę.
VŽ nuomone, šalia kitų dedamųjų valdant infliaciją reikšmingas vaidmuo tenka gamybos ir tiekimo grandinėje dalyvaujantiems verslams, kurie pasirodžius pirmiesiems kaštų augimo ženklams suskubo didinti kainas. Ne mažiau svarbu atsiradus galimybei jas ir pradėti mažinti. Juolab kad elektros energijos kainos, sukėlusios šoką, jau nebegrūmoja taip stipriai, gyventojams ir verslui kompensavimo mechanizmus yra numačiusi ir Vyriausybė.
