Žaisti karą – ne žaidimas

Aišku, didžiųjų galių lenktyniavimas su ryškiu kariniu prieskoniu nėra nieko nauja. Kadaise tai buvo pagrindinis ir lemiamas veiksnys, braižantis ir perbraižantis politinį žemėlapį ir tarptautinę sistemą. Šiandien karinės varžybos yra vienas iš veiksnių tarp daugybės geopolitiką varančių jėgų, veikiantis greta ekonominio vystymosi ir technologinio meistriškumo. Bet, prispyrus bėdai, tikėtina, kad būtent karinė dinamika turės lemiamą vaidmenį arba kaip atgrasymo, arba kaip prievartos priemonė. Štai kodėl visos didžiosios galios – Jungtinės Amerikos Valstijos, jos NATO sąjungininkės, Kinija ir Rusija – rengia karines pratybas dažniau ir didesniu mastu nei bet kada anksčiau.

Ši tendencija greičiausiai tęsis, Europoje ir aplink žemyną – taip pat. NATO interneto svetainėje rašoma, kad karinės pratybos leidžia išbandyti ir patvirtinti „idėjų, procedūrų, sistemų ir taktikų“ tinkamumą naudoti tikrame kare. NATO taip pat atvirai pripažįsta, kad sustiprino savo pratybų programą, norėdama atliepti „pakitusią saugumo aplinką“. Neatsilieka ir Rusija – nors Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pažymėjo, kad pratybos yra įprastų kasmetinių pastangų „lavinti Rusijos ginkluotąsias pajėgas“ dalis, Rusijos „Vostok-2018“ manevrai dydžiu pranoko bet kurias karines pratybas sovietmečiu.

Niekas neginčija teisės į savigyną ar atitinkamos teisės treniruoti karius, kad šie būtų pajėgūs ginkluotame konflikte. Būtų naivu manyti, kad paprastų prašymų pakaktų pareigūnams Pekine, Briuselyje, Maskvoje ar Vašingtone įtikinti sumažinti pratybų mastą. Vis dėlto visiems protinga elgtis taip, kad neprovokuotų vieni kitų ir nesuteiktų dingsties ne taip suprasti ir apsirikti vertinant, kas galėtų baigtis katastrofiškai.

Kitaip nei per Šaltąjį karą mažai tikėtina, kad visuotinis konfliktas Europoje įsižiebs kaip didžiulis netikėtas puolimas. Tačiau jis galėtų kilti paaštrėjus regioniniams ar vietiniams ginkluotiems konfliktams ar su karinėmis pajėgomis susijusiems incidentams. O tokias kovas karinėms pratyboms sukelti netyčia ypač paprasta. Todėl pasaulio lyderiai turėtų skubiai aptarti grėsmę, kurią tokios pratybos kelia regioniniam ir pasauliniam saugumui.

Neseniai šūvių lydėtas Britų karališkojo laivyno laivo „HMS Defender“ ir Rusijos pajėgų susidūrimas Juodojoje jūroje prie Krymo krantų yra tik vienas pavyzdys, kaip greitai padėtis gali tapti nebevaldoma. Rusijos pilotų skrydis pavojingai arti NATO lėktuvo netoli Rusijos sienos – kitas. Kol kas tikro mūšio buvo išvengta, bet neturėtume bandyti likimo.

Tiesą pasakius, riziką mažinti darosi vis sunkiau, kai vis dažniau pasitelkiamas dirbtinis intelektas, melagienos, dezinformacijos kampanijos ir kibernetiniai karai. Visos šios technologijos ir technikos sutirštino karo miglą, didindamos tikimybę, kad kada nors bus pavojingai apsirikta ar įvyks kokia nors nelaimė.

Laimei, yra priemonių, kurias šioms rizikoms mažinti galima panaudoti jau dabar. Daug pasitikėjimo stiprinimo priemonių, sukurtų baigiantis Šaltajam karui ir iškart po jo, vis dar iš dalies veikia, net žlugus Įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje ir Atviros oro erdvės sutartims. Šie kanalai turėtų būti visapusiškai išnaudoti. Nors kol kas kelio į partnerystę nenutiesė, NATO ir Rusijos taryba gali pagelbėti kaip komunikacijos mechanizmas, kad kenksmingi kariniai incidentai neįvyktų, o įvykę – nepaaštrėtų.

Be NATO ir Rusijos tarybos, NATO Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas (SACEUR) ir Rusijos kariuomenės generalinio štabo vadas kartu su kitais abiejų pusių vyresniaisiais karinių pajėgų vadais ir ekspertais turėtų palaikyti tiesioginį svarų ryšį ir kartais susitikti akis į akį. Reguliarūs pokalbiai tvirtintų pasitikėjimą, kad nė vienos pusės kariniai veiksmai negresia virsti puolimu. Taip pat tais pačiais kanalais galėtų būti tarpininkaujama siekiant kuo greičiau sušvelninti padėtį, jei įvyktų koks nors nesusipratimas. Reikėtų atgaivinti ir atnaujinti ir kitus turimus įrankius, pradedant 2011 m. Vienos dokumentu dėl pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemonių.

Nuspėjamumą ir tarpusavio pasitikėjimą galima dar labiau sustiprinti savanoriškomis suvaržymo ir skaidrumo priemonėmis, pavyzdžiui, keistis informacija apie karinių pajėgų dydį ir mastą gretimose teritorijose. Rizikos mažinimo priemonės nebūtinai turi būti susijusios su kariniais ar saugumo reikalais. Visos Tarptautinės civilinės aviacijos konvenciją dabar pasirašiusios šalys turi laikytis jau priimtų veikimo tarptautinėje oro erdvėje principų, netrikdydamos kitų šalių teisių, laisvių ir teisėto naudojimo.

Šios priemonės priešiškų santykių nepavers draugiškais saitais, bet jos bent užtikrintų, kad esama politinių gaisrinių, pasiruošusių užgesinti vietinius gaisrus, kol nuo šių neužsiliepsnojo visa Europa.

Komentaro autoriai — Dmitrijus Treninas — Carnegie’io Maskvos centro direktorius, Vygaudas Ušackas — buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, Grahamas Stacey?is — Europos lyderystės tinklo vyr. konsultacinis partneris.

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2021 m.