Kokia turi būti pensinio aprūpinimo sistema Lietuvoje?

Publikuota: 2018-06-13
Audrius Balaišis, investicinių fondų ir portfelių valdymo bendrovės „Prudentis“ direktorius. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Audrius Balaišis, investicinių fondų ir portfelių valdymo bendrovės „Prudentis“ direktorius. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
UAB "Prudentis" direktorius ir pagrindinis investicijų valdytojas

Geriausias sprendimas Lietuvai – kombinuota dviejų pakopų sistema, kurią sudarytų einamųjų įmokų ir išmokų principu pagrįsta „Sodra“ bei kaupimu ir investavimu pagrįsta privačių pensijų fondų pakopa.

Nepaisant skambančios kritikos, „Sodra“ yra gera ir gana efektyvi sistema ir ji toliau turi veikti. Ji pagrįsta tuom, jog šiuo metu dirbantys žmonės skiria dalį savo pajamų išlaikyti tiems, kurie dėl senatvės dirbti nebegali. Kalbant paprasta kalba, vaikai tokiu būdu išlaiko savo tėvus ar senelius. Ši sistema veikia tuo geriau, kuo didesnis yra dirbančiųjų skaičius ir kuo mažiau yra išlaikomų pensininkų. Svarbu suvokti, jog šioje sistemoje pensininkai pensijas gauna ne iš jų sukaupto turto ar per gyvenimą sumokėtų mokesčių.

Tačiau Lietuvoje turime dvi problemas, dėl kurių „Sodra“ jau dabar negali užtikrinti gerų pensijų pensininkams, o ateityje jos galimybės mokėti pakankamas pensijas dar sumažės. Per paskutinius 10 metų iš Lietuvos emigravo didžiulis skaičius darbingų žmonių, kurie šiuo metu uždirba pensijas Anglijos, Norvegijos, Airijos ir Vokietijos pensininkams. Likusiems Lietuvoje jų tėvams ir seneliams pensijas turi uždirbti Lietuvoje likę emigrantų tautiečiai, kurie tuo pat metu turi išlaikyti savo tėvus bei senelius pensininkus. Be to, dabar dirbančių karta gimdo labai nedaug vaikų, taigi tada, kai jie išeis į pensiją, bus dar mažiau dirbančių žmonių, kurie galės mokėti pensijas jiems. Vėlgi, supaprastinant – jei du tėvai turi 10 dirbančių vaikų, vaikai lengvai galės finansuoti gerą tėvų pensiją, tačiau jei tėvai turi tik vieną vaiką, tai savo pensiją praleis skurde, arba turės dirbti iki mirties.

Lietuvoje 2015 metais vienam pensinio amžiaus žmogui teko trys darbingo amžiaus žmonės, tuo tarpu pagal Jungtinių Tautų Organizacijos prognozes, 2055 metais vieną pensinio amžiaus žmogų išlaikyti turės jau du darbingo amžiaus žmonės. Nereikia būti dideliu matematiku, jog suprastum, kad, nesikeičiant pensiniam amžiui ir nekeliant mokesčių, reali „Sodros“ mokama pensija vien dėl to turės sumažėti trečdaliu, lyginant su šios dienos situacija. Ir „Sodra“ dėl to nekalta.

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių tarptautinės finansinės organizacijos pasiūlė Lietuvai šalia „Sodros“ sistemos įvesti dar vieną būdą būsimiems pensininkams užtikrinti papildomą pensiją šalia stipriai mažėsiančios „Sodros“ pensijos. Šis būdas pagįstas kaupimu, t.y. šiuo metu dirbantys ir darbo pajamas gaunantys žmonės dalį pajamų atideda į privačią pensijų kaupimo sąskaitą (fondą). Šios pajamos yra investuojamos į skolos ir nuosavybės vertybinius popierius, kurie duoda investicines pajamas.  Žmogui išėjus į pensiją, iš jo sukauptos sumos bus finansuojamas papildomos pensijos mokėjimas iki gyvos galvos. Ši reforma ir buvo įvykdyta, įsteigiant privačius pensijų fondus.

Dabar matome, jog Lietuvos politikai ir plačioji visuomenė nelabai suprato šios reformos esmę, todėl nuo jos pradžios iki dabar buvo padaryta nemažai klaidų, kurios šią sistemą padarė nelabai efektyvia. Dar daugiau – šiuo metu atsirado abejojančių netgi pačios kaupimo sistemos nauda Lietuvai (šie abejojantys žmonės giliai klysta). O jau n-toji pensijų sistemos, kuri pagrįsta investavimu, reforma daroma, nepasikviečiant į patarėjus investavimo specialistų.

Kaupiamoji pensijų sistemos dalis gali būti efektyvi ir reikalinga Lietuvos žmonėms. Tačiau ji turi būti tinkamai organizuojama.

Pirmas svarbus principas – fonduose kaupiamos sumos turi būti investuojamos ne Lietuvoje. Kodėl?

  • Kaupiamosios sistemos vienas pagrindinių tikslų – sumažinti problemas, kylančias dėl to, jog blogėja pensijas gaunančiųjų ir tuos pensininkus išlaikančių mokesčių mokėtojų santykis. Pagal JTO demografų prognozes, nuo 2015 iki 2050 metų Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų sumažės 27%. Mažai tikėtina, jog prie tokio scenarijaus lietuviškų finansinių aktyvų vertės augs, nes jos didele dalimi priklauso nuo dirbančių žmonių skaičiaus. Tuo tarpu likusiame pasaulyje dirbančių žmonių skaičius per tą patį laikotarpį padidės 29%, taigi tenai finansinių aktyvų vertės neabejotinai bus didesnės, taip suteikdamos galimybę investiciniam uždarbiui. Kaip tik dėl šių labai didelių prognozuojamų demografijos skirtumų tarp Lietuvos ir likusio pasaulio Lietuva ir gali išlošti iš kapitalo kaupimo ir investavimo užsienyje. Jei šio demografinio skirtumo nebūtų, kaupimu pagrįsta pensijų sistemos dalis būtų gerokai mažiau patraukli.
  • Investuodami ne Lietuvoje galime sumažinti valiutos riziką. Lietuvos žmonės puikiai žino, kiek kartų keitėsi valiuta mūsų valstybėje per paskutinius 100 metų. Netgi euras vis dar yra eksperimentinė valiuta. Tačiau galime būti tikri, jog, investuojant į JAV, Vokietijos, Šveicarijos įmonių akcijas ir skolos vertybinius popierius, ryškiai sumažinsime savo riziką, jei Lietuvoje ar Europos Sąjungoje atsitiktų ekonominio pobūdžio problemų, vedančių į euro nuvertėjimą.
  • Jei Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė ir Lietuvos Bankas teisinėmis ir organizacinėmis priemonėmis pasirūpintų, jog sukaupti ir užsienyje investuoti būsimų pensininkų pinigai būtų neprieinami bet kokiam išorės agresoriui, o tik į pensiją išėjusiems tų sąskaitų savininkams, tai būtų dar vienas labai geras žingsnis, mažinantis politinę riziką būsimiems pensininkams ir papildomas atgrasymas galimam agresoriui (pasivogti Lietuvos piliečių pinigų nepavyks).

Kas turi mokėti už reformą?

Kol kas viskas atrodo gražiai. Tačiau negalime gauti naudos, už ją nemokėdami. Kad sukauptume lėšų ateičiai, reikia susimažinti vartojimą šiandien. Šią reformą turi kažkas finansuoti. Ir tas kažkas negali būti valstybė, nes valstybė pinigų neuždirba, o tik perskirsto piliečių sumokėtus mokesčius. Realūs reformos finansuotojai gali būti du. Pirmas – esami pensininkai finansuoja reformą gaudami mažesnes pensijas. Praktiškai tai įvykdoma leidžiant dalį darbuotojo mokamo „Sodros“ mokesčio skirti privačiam kaupimui ir/arba dalį „Sodros“ pajamų pervedant į kaupiamuosius fondus kaip valstybės (o iš tikrųjų dabartinių pensininkų) paramą kaupiantiesiems (taip sumažinant „Sodros“ pajamas ir atitinkamai esamų pensininkų pensijas). Kitas būdas yra privaloma tvarka pervesti dalį dabar dirbančių atlyginimo į jų privačius kaupiamuosius fondus, taip garantuojant, kad ši visuomenės dalis tikrai savo lėšomis sukaups senatvės pensiją.

Aš manau, kad geriausias yra kombinuotas būdas, nes mano socialinio teisingumo jausmas kužda, jog reformos naštą turi dalintis abi amžiaus grupės. Esami dirbantieji savo sprendimu negimdyti vaikų didele dalimi patys ir susikūrė šią problemą, todėl ją turi ir spręsti. Pinigai, sutaupyti nemokant už vaikų auginimą, turi būti nukreipti negimdančios kartos pensijoms užtikrinti. Čia jiems sutaupyti nepavyks. Tuo tarpu esami pensininkai taip pat turi šiek tiek prisidėti prie reformos, nes didelės dalies jų vaikai šiuo metu dirba ir gyvena ne Lietuvoje ir neprisideda prie savo giminės pensininkų išlaikymo.

Dar vienas protingas reformos finansavimo šaltinis – valstybinių įmonių pelnas ir dalies tų įmonių akcijų pardavimas. Galima lengvai argumentuoti, jog dabartinių pensininkų karta yra svariai prisidėjus prie šių įmonių sukūrimo ir sukaupta jų vertė galėtų būti naudojama pensijų mokėjimo tikslams. Aišku, čia svarbu, kad valstybė pasiektų, jog šios įmonės būtų atsakingai valdomos ir jų kapitalo grąža pasiektų bent jau į akcijas investuojančių pensijų fondų ilgalaikę grąžą. 

Kodėl kaupime turi dalyvauti visi?

Šiuo metu yra leidžiama pasirinkti ar žmogus nori dalyvauti kaupime ar ne. Iki šiol, vis „reformuojant“ reformą, leidžiama pakeisti savo sprendimą. Mano nuomone, tai yra neteisinga, nes, kad ir kokias gražias ateities pensijų palyginamąsias formules yra sukūrę reformoje dalyvaujančios institucijos, tai yra būrimas iš kavos tirščių. Ten per daug kintamųjų. Skirtingi vienos amžiaus grupės asmenų pasirinkimai galimai yra tik bandymas gauti geresnį rezultatą kito sąskaita. Netgi gerai informuotam asmeniui tai – lyg lošimas loterijoje. Jei pasirinkusių nekaupti grupė bus pakankamai didelė, ateityje ji gali kovoti dėl savo pensijų padidinimo politinėmis priemonėmis – išrinkdama į valdžą partiją, kuri pažadės jų pensijas padidinti sąskaita tų, kurie pasirinko dalyvauti kaupime. Taip užprogramuojamas visuomenės supriešinimas ateityje.

Kiti labai svarbūs kaupimo sistemos principai arba kodėl vaikams nereikia duoti žaisti su degtukais?

Sėkminga kaupiamoji pensijų sistema yra pagrįsta vienu labai svarbiu principu, kuris anglų kalba vadinamas „dollar cost averaging“ ir kurio visiškai nesupranta politikai, laikas nuo laiko bandantys prikišti rankas prie šios sistemos.  Jo esmė – išvengti situacijos, kai vertybiniai popieriai nuperkami pačiu nepalankiausiu metu (kai jų kainos didelės). Todėl pensijų fondai kaupimo periodu investuoja periodiškai, stengdamiesi kiekvieną kartą investuoti panašią pinigų sumą. Taigi, jei, pavyzdžiui akcijos investavimo metu būna brangios, jų nuperkama mažiau (vienetais), o jei pigios – daugiau. Tačiau Lietuvos vyriausybė 2009 metais nusprendė pasielgti atvirkščiai – beveik dvigubai sumažino pervedimus į pensijų fondus tuo metu, kai akcijos buvo ypač pigios. Suprantama, kad valstybės finansinė padėtis tuo metu nebuvo labai gera, bet dėl tokio neatsakingo sprendimo kaupiamoji pensijų sistemos dalis prarado labai daug pinigų. Todėl pageidautina, kad kaupimo sistema veiktų gana autonomiškai pagal tam tikrus ilgalaikius principus ir būtų geležine siena atribota nuo politikų kvailumo ir galimybės šiomis lėšomis dengti kitus valstybės įsipareigojimus.

Kita šiuo metu Lietuvoje veikiančios kaupimo sistemos problema yra ta, kad svarbūs sprendimai yra palikti pensijų fondų klientams.  Pirma, jie yra nepakankamai išprusę ir informuoti, kad galėtų profesionaliai priimti sprendimus, susijusius su ilgalaikiu investavimu. Antra, pensijų fondai ir jas prižiūrinčios organizacijos net neužtikrina, jog klientai galėtų gauti pakankamą informaciją sprendimų priėmimui. Netikite? Pabandykite konservatyviai investuojančiuose fonduose surasti jų valdomo portfelio rodiklį, angliškai vadinamą „duration“ (liet. finansinė trukmė). Nepavyks. O šis rodiklis labai svarbus priimant sprendimus dėl pasirinkimo tarp fondų, investuojančių daugiausiai į skolos vertybinius popierius.

Didelė dalis žmonių, investuojančių į finansines priemones ir investicinius fondus, elgiasi neracionaliai. Štai keletas pavyzdžių. Geriausiu dešimtmečio fondu pripažintas JAV fondas „CGM Focus“ 2000 – 2009 uždirbo vidutinę 18% metinę grąžą. Tiek būtų uždirbęs klientas, laikęs fondo vienetus nuo laikotarpio pradžios iki pabaigos. Tačiau realūs šio fondo klientai uždirbo neigiamą 11% investicijų grąžą. Taip įvyko todėl, kad, paveikti savo psichologijos, šie „investuotojai“ pirkdavo šio fondo vienetus jiems jau pabrangus, o parduodavo – jiems atpigus. Kitas pavyzdys – valstybės administruojama Švedijos pensijų kaupimo sistema „PPM“. Visiems dirbantiems švedams į jų asmenines sąskaitas šioje sistemoje pervedami 2,5% jų atlyginimo, ir kiekvienas sistemos dalyvis gali pasirinkti investuoti į penkis investicinius fondus, užsiregistravusius šioje sistemoje. Vietoj to, kad padarytų protingus ilgalaikius pasirinkimus, nemaža dalis sistemos dalyvių bando vaikytis paskutinės investicijų mados ir keičia fondus kaip kojines, skatinami fondų reklamos ir įvairių konsultantų. Sunku sugalvoti ką nors kvailesnio.

Lietuvoje labai didelė dalis pensijų kaupimo klientų dėl žinių trūkumo ir konservatyvumo pasirenka netinkamus fondus ir dėl to sukaups žymiai mažesnę sumą, nei galėtų ir turėtų. Pavyzdžiui, jaunas pensiją kaupiantis dalyvis, kuris buvo pasirinkęs didelės akcijų dalies fondą, per paskutinius penkis metus iki 2017 pabaigos gavo 52% grąžą, o jo draugas, kuriam pagal jo amžių taip pat tiktų toks pats fondas, dėl įgimto atsargumo pasirinko vidutinės akcijų dalies fondą ir uždirbo 29% (skaičiuoju, remdamasis Lietuvos Banko publikuota 2017 metų pensijų fondų apžvalga). Toks didžiulis skirtumas atsiranda tik per penkis metus. Per dvidešimt metų šių asmenų sukauptų lėšų suma skirsis beveik dvigubai (darant prielaidą, kad vidutinės akcijų dalies ir didelės akcijų dalies pensijų fondų metinės investicijų grąžos išliks tokios pačios kaip ir 2013-2017 metais). Mano nuomone, didžioji dalis šiuo metu pensiją kaupiančių asmenų turėtų būti pasirinkę didelės akcijų dalies fondus, tuo tarpu realybėje tik 19% dalyvių kaupia pensiją tokiuose fonduose.

Todėl kaupimo sistema turi būti atspari ir saugoti vartotojus nuo jų pačių.

Kaip padaryti, kad kaupiamoji sistema būtų sėkminga ir efektyvi?

Mano nuomone, Lietuvoje padaryta klaida, kai buvo leista pensijų fondų sąskaitų administravimą atiduoti privačioms pensijų valdymo įmonėms. Tai nemažai sąnaudų reikalaujanti veikla ir ją geriausiai yra centralizuoti ir kiek galima suefektyvinti. Manau, kad šią klaidą dar galime ištaisyti. Sodra ar jos padalinys galėtų vykdyti visų pensiją kaupiančių asmenų sąskaitų administravimą – pinigų surinkimą, apskaitą, ataskaitų ruošimą. Taip galima būtų sutaupyti nemažai lėšų. Taip veikia ir aukščiau minėta Švedijos pensijų kaupimo sistema „PPM“.

Per paskutinius penkis metus tik penki pensijų fondai iš dvidešimties uždirbo didesnę grąžą, nei palyginamasis indeksas. Ir čia įvertinant tai, kad palyginamuosius indeksus, pagal kuriuos vertinama pensijų fondo grąža, gali pasirinkti patys pensijų fondo valdytojai. Tam yra objektyvių priežasčių – realus investavimas negali būti toks efektyvus, kaip teoriškai skaičiuojama indeksų grąža, nes realybėje atsiranda saugojimo, valdymo, audito, prekybos ir kitos išlaidos. Be to, dalis fondų įsigyja kitų fondų vienetus, taip dar padidindami pensijų kaupimo dalyviu mokamas sąnaudas. Mano nuomone, šiuo metu už konservatyvių fondų valdymą taikomas 0,65% metinis mokestis, o už mažos bei mažos bei vidutinės akcijų dalies pensijų fondų valdymą taikomi 1,00% mokesčiai yra per dideli, taigi juos reikia mažinti ir atsilikimas nuo palyginamųjų indeksų mažės.

Daugumos pensijų fondų valdytojų pagrindinis tikslas – ne uždirbti didelę grąžą savo klientams, o išlaikyti savo darbo vietą ir/arba neprarasti klientų. Bet koks nestandartinis sprendimas yra labai rizikingas, nes jam nepavykus, jį padaręs pensijų fondo valdytojas neteks darbo, o valdymo įmonė – klientų. Todėl dauguma tokių fondų valdytojų labai plačiai išskaido savo investicijas, kopijuoja vienas kitą ir palyginamąjį indeksą. Iš vienos pusės taip labai sumažinama klaidos galimybė, rizika stipriai atsilikti nuo indekso, tačiau tai taip pat eliminuoja galimybę stipriai aplenkti indeksą ir uždirbti aukštesnę grąžą klientams. Visi fondai tampa labai panašūs į vienas kitą. Tą matome, panagrinėję Lietuvoje veikiančių panašių fondų investicijų portfelių sudėtį ir jų pasiektas investicijų grąžas. Tai gal ir nėra prasmės turėti daug valdytojų? Indekso sekimo strategiją gali labai pigiai įvykdyti keletos profesionalų komanda, įsigydama biržose kotiruojamus, tam tikrus indeksus sekančius fondus. Taip galima dar labiau sumažinti sistemos kaštus. Taip galėtų būti investuojama dalis pensijų fondų lėšų, o  kita dalis galėtų būti perduodama valdyti tiems valdytojams, kurie įrodytų, kad yra pajėgūs uždirbti didesnę grąžą, nei finansinių priemonių indeksai.

Jau aukščiau minėjau, jog labai neracionaliai elgiasi ir patys investuotojai, nes jiems trūksta žinių ir psichologinių savybių, reikalingų sėkmingai investuoti į finansines priemones. Tą galėtų išspręsti pensijų fondų pertvarkymas iš dabartinio suskirstymo akcijų bei obligacijų santykines dalis fonde į naują suskirstymą, kuris daugiau remtųsi gyvenimo ciklu. Galima net būtų įvesti tam tikras finansines baudas žmonėms, kurie renkasi fondą, neatitinkantį jų amžiaus. Taip būtų išvengta situacijų, kai jauni žmonės pasirenka konservatyvaus investavimo pensijų fondą, taip praktiškai užsitikrindami prastą kaupimo rezultatą, o netoli pensijos esantys dalyviai vis dar investuoja į jiems nebetinkamus aukštos akcijų dalies fondus, taip rizikuodami labai sumažinti savo sukauptą pensijų turtą, įvykus dažnai netikėtiems ir dideliems akcijų rinkų kritimams (šie kritimai paprastai yra naudingi pradedančiam kaupti asmeniui, nes sudaro galimybę pigiau įsigyti šių finansinių priemonių). Toks suskirstymas taip pat mažintų administravimo kaštus, nes žmonės turėtų mažiau pasirinkimų ir administravimo sistema nebūtų apkrauta bereikalingu fondų keitimu, klientų konsultavimu ir panašiai.

Ir paskutinė, tačiau viena svarbiausių pensijų kaupimo sistemos dalių turi būti gera pensijų išmokų sistema. Dabar numatyta anuitetų sistema yra labai pavojinga. Anuitetą parduodančiai bendrovei bei ją perkančiam asmeniui bus patraukliausia sistema, kai jie susitars dėl fiksuotos mėnesinės išmokos sumos iki gyvos galvos. Žmogui tai suteiks finansinį užtikrintumą, o anuitetų bendrovė galės labai paprastai paskaičiuoti ir apriboti savo investicines rizikas – labai tikėtina, jog gautą iš kliento sumą ji iš karto investuos į ilgalaikes vyriausybės obligacijas, kurių išpirkimo terminas sutaps su vidutine tokio kliento gyvenimo trukme, o žinodama kokios bus mokamos palūkanos, kokia išperkama suma ir kokia tikėtina kliento gyvenimo trukmė, ji lengvai galės apskaičiuoti mėnesinę išmoką klientui, įvertindama savo patiriamas sąnaudas ir pageidaujamą pelną. Atrodo, visi patenkinti. Tačiau čia iškyla dvi didelės bėdos. Pirma – visos lėšos gana ilgam laikui investuojamos į konservatyviausią ir dažniausiai mažiausią pelningumą uždirbantį finansinį instrumentą. O juk, įvertinant, kad nemaža dalis lėšų bus išmokama už 10-15 metų, galima būtų dalį lėšų investuoti į rizikingesnius, tačiau per tokį laiką didesnę grąžą uždirbsiančius finansinius instrumentus. Tačiau anuitetų bendrovė gali bijoti prisiimti tokią riziką, nes, pažadėjusi fiksuotas išmokas, ji taps finansiškai atsakinga už galimą tokių rizikingesnių vertybinių popierių kainų kritimą. Jei kuri nors bendrovė vis dėl to nuspręstų prisiimti tokius įsipareigojimus, klientas liktų neapsaugotas nuo tokios bendrovės galimo bankroto.

Antra, ir gal dar didesnė bėda yra ta, jog investuojant į ilgalaikius vyriausybės vertybiniuis popierius yra prisiimama infliacijos rizika. Metiniai palūkanų mokėjimai parastai yra fiksuoti. Taigi, jei kliento lėšos bus investuotos į ilgalaikes obligacijas, kurios garantuoja 3% metinių palūkanų, o dėl kokių nors priežasčių kiltų didelė infliacija ir kainos augtų, sakykim, 10% per metus, gaunama pensija per gana trumpą laiką nebetektų savo vertės. Vėlgi, šią problemą galima būtų išspręsti investuojant į rizikingesnius, tačiau nuo infliacijos apsaugančius finansinius instrumentus, bet vėl susidursime su nenoru prisiimti papildomą riziką iš anuitetą parduodančios bendrovės pusės.

Šias dvi problemas taip pat galima išspręsti įdiegiant ne perkamo fiksuoto anuiteto sistemą, tačiau vidutinės akcijų dalies pensijų išmokų fondo modelį, kai pensiją sukaupęs asmuo pasirenka gauti ne fiksuotą sumą kiekvieną mėnesį, o išpirkti fiksuotą pensijų fondo vienetų kiekį. Šiuo atveju kiekvieną mėnesį gaunamos pensijos suma svyruos (nes svyruos išperkamo vieneto vertė), tačiau fondas turės galimybę toliau auginti fondo vieneto vertę, saugodamasis ir nuo infliacijos rizikos.

Audrius Balaišis yra Lietuvos investicijų valdymo įmonės „Prudentis“ direktorius

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą RINKŲ savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
„Amber Grid“ pusmetis – prastesnis nei pernai

„Amber Grid“ pirmąjį pusmetį gavo 16% mažiau pajamų ir uždirbo 40,4% mažiau pelno.

Energetika
2018.08.16
„Litgrid“ pusmečio pelnas sumažėjo daugiau nei trečdaliu 1

AB „Litgrid“ grynasis pelnas pirmąjį metų pusmetį siekė 3,2 mln. Eur ir buvo 38,5% mažesnis, nei pernai.

Energetika
2018.08.16
Nusivylimas latvių inžinieriais siekė dviženklę išraišką Premium

Finansinius metus su nuostoliu užbaigusi latvių „SAF tehnika“ dar kartą nuvylė investuotojus ir sukėlė akcijų...

Rinkos
2018.08.16
Vienas išankstinių ekonomikos indikatorių atsidūrė meškų rinkos teritorijoje 11

Vario kaina pateko į meškų rinkos teritoriją, rinkos dalyviams nerimstant, kad JAV ir Kinijos prekybos...

Rinkos
2018.08.16
„Snoro“ akcininkas Antonovas prisipažino dėl Rusijoje įvykdytų finansinių nusikaltimų 29

Buvęs Lietuvos komercinio banko „Snoras“ vienas pagrindinių akcininkų Vladimiras Antonovas prisipažino kaltu...

Rinkos
2018.08.16
Dollar Drops on Trade Talks, Treasury Yields Rise: Markets Wrap

The dollar declined and U.S. equity futures climbed alongside Treasury yields, while the yuan jumped after...

2018.08.16
Turkija vis dar investuotojų galvose 7

Turkijos valiutos krizė, nors ir aprimusi, toliau kelia nerimą investuotojams, kurie ir trečiadienį laikėsi...

Rinkos
2018.08.15
Atnaujini kredito sutartį – prarandi neigiamo „Euribor“ naudą Premium 7

Lietuvos komercinių bankų klientai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių su banku persirašo turimą būsto...

Rinkos
2018.08.15
Lietuvoje baigėsi javapjūtė – derlius mažesnis 17

Lietuvoje baigus javapjūtę, skelbiama, kad derlius yra 30% mažesnis už pastarųjų penkerių metų vidurkį.

Agroverslas
2018.08.15
„Barclays” ruošiasi „Brexit“: taps labiau airišku

Jungtinės Karalystės bankas „Barclays“, besiruošdamas Jungtinės Karalystės išstojimui iš ES, ruošiasi keisti...

Rinkos
2018.08.15
Turkijos lira atsigauna, sąlyginė ramybė grįžta į rinkas 13

Antradienį investuotojai buvo linkę vėl nedrąsiai pirkti akcijas, po rekordinės griūties Turkijos lirai...

Rinkos
2018.08.14
Investicijų valdytojai didina grynųjų ir JAV akcijų dalį portfeliuose

Fondų valdytojai yra palankiausiai nusiteikę JAV akcijų rinkos atžvilgiu. Ten juos gena ir padidėjęs...

Rinkos
2018.08.14
„Danske Bank“ klientams Lietuvoje: susiraskite kitą banką 24

Į pinigų plovimo skandalą Baltijos šalyse įsipainiojęs Danijos bankas „Danske Bank“ beveik visai nutraukia...

Rinkos
2018.08.14
Stocks in Asia Trade Mixed; Dollar Slips With Yen: Markets Wrap

Asian stocks mostly steadied Tuesday as the contagion from the economic crisis in Turkey remained relatively...

2018.08.14
Domino efekto finansų rinkose iš Turkijos nesitiki Premium 3

Finansų specialistai ramina, kad Turkijos liros griūtis neturėtų sukelti masinės panikos finansų rinkose. Kol...

Rinkos
2018.08.14
Turkiškos baimės ima viršų biržose

Baltijos akcijų biržos pirmadienį gyveno pasauliniu nerimu dėl galimos finansų krizės Turkijoje – tai į antrą...

Rinkos
2018.08.13
Kinijoje – tarpusavio skolinimo platformų krizė 8

Kinijoje sprogus tarpusavio skolinimo burbului, šalies valdžia imasi priemonių situacijai suvaldyti –...

Rinkos
2018.08.13
Tarpusavio skolinimosi platformose galės dalyvauti ir bendrovės 9

Vyriausybė sutinka, kad tarpusavio skolinimosi platformose galėtų dalyvauti ne tik fiziniai, bet ir...

Finansai
2018.08.13
Privataus kapitalo fondai nebežino, kur dar investuoti

Pasaulio privataus kapitalo investicijų bendrovės, dažniausiai investuojančios į biržoje nekotiruojamas...

Rinkos
2018.08.13
„City Service“ įmonė įsigijo degalinių statybos ir aptarnavimo bendrovę 1

Koncernui „Icor“ priklausančios pastatų priežiūros grupės „City Service“ įmonė įsigijo degalinių statybos ir...

Statyba ir NT
2018.08.13

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau