Laikas kitaip tvarkytis su nepakeliamomis skolomis?

Nuo pat Graikijos krizės pradžios susidarė trys pagrindinės stovyklos, atstovaujančios skirtingiems požiūriams. Pirmoji, taip vadinamoji „troika“ (Europos Komisija, Europos Centrinis Bankas ir TVF), mano, jog prasiskolinusiai euro zonos periferijai (Graikijai, Airijai, Portugalijai ir Ispanijai) reikia tvirtos politinės drausmės, kad trumpalaikė likvidumo krizė nevirstų ilgalaike nemokumo problema.

Pagal ortodoksiškos politikos receptą šioms šalims būtina suteikti einamąsias paskolas biudžeto skylėms užkamšyti. Taip jos gautų laiko išspręsti biudžeto problemas ir įgyvendinti struktūrines reformas, kurios paskatintų augimą ilguoju laikotarpiu. Šis požiūris „suveikė“ Ispanijoje, Airijoje ir Portugalijoje, tačiau prieš tai nubloškė jų ūkius į skausmingą recesiją. Be to, išlieka tikimybė, kad prasidėjus dideliam pasaulio ekonomikos nuosmukiui šios šalys gali ir vėl atkristi. Galų gale „trijulės“ politika nepadėjo stabilizuoti, jau nekalbant apie atgaivinimą, Graikijos ekonomikos.

Antrojo požiūrio šalininkai krizę taip pat vertina vien tik kaip likvidumo problemą, tačiau ilgalaikį nemokumą regi kaip grėsmę, ypač išorės kreditoriams. Problema, jų vertinimu, ne ta, kad euro zonos periferijos skolos per didelės, o ta, kad jos negalėjo pakankamai pasiskolinti savo ekonominėms bėdoms įveikti.

Ši prieš taupymo priemones pasisakanti stovykla mano, kad net tada, kai privatūs kreditoriai visiškai prarado pasitikėjimą Europos periferija, Šiaurės Europa galėjo be vargo išspręsti problemą suteikdama skolų grąžinimo garantijas. Tai, pavyzdžiui, galėjo padaryti išleisdama euroobligacijas, už kurių grąžinimą laiduotų visi euro zonos (ypač Vokietijos) mokesčių mokėtojai. Periferijos šalys būtų galėjusios ne tik atidėti skolas ateičiai, bet ir būtų turėjusios laiko, kiek manytų esant reikalinga, įgyvendinti anticiklinę fiskalinę politiką.

Kitais žodžiais tariant, pasak griežto taupymo politikos priešininkų, euro zona išgyvena ne pasitikėjimo, o kompetencijos krizę. Jie nekreipia dėmesio į tai, kad euro zona neturi centralizuotos fiskalinės institucijos, o bankų sąjunga sukurta tik iš dalies. Nepaisant to, moja ranka į moralinės rizikos problemas ar nemokumo grėsmes, jau nekalbant apie augimą skatinančias struktūrines reformas. Anot jų, visi skolininkai, ir net nesvarbu, kad kai kurie iš jų praeityje pasirodė esantys nepatikimi, neva tinkami naujoms paskoloms gauti. Galiausiai suveikus fiskaliniam multiplikatoriui viskas pasikeis į gera sparčiai augant bendrajam vidaus produktui. Taigi Europa, nepaisydama nieko, privalo be atodairos skolinti.

Šis požiūris (jo laikosi, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas) gal ir suprantamas, tačiau naivus dėl savo nepamatuoto optimizmo. Kad ir kaip ten būtų, griežto taupymo politikos priešininkų požiūris priklauso nuo daugybės „jeigu“, todėl lieka didelė tikimybė, kad nepasiteisins. Skirti naujas paskolas prasiskolinusioms euro zonos periferijos šalims, ypač po to, kai prasidėjo krizė, jau ir taip buvo panašu į azartinį lošimą.

Politinė korupcija, tokia kaip tamprūs Ispanijos vyriausybės ir finansų sektoriaus ryšiai, buvo laikoma norma. Darbo įstatymų pažeidinėjimas ir monopolijų įsitvirtinimas tam tikrose verslo srityse pančioja augimą, o oligarchai turi pernelyg daug galių savo interesams apginti.

Iš tiesų Vokietija, ypač kai visos Europos mastu nėra aiškios finansinės atskaitomybės sistemos, net negalėjo nurašyti visų Europos periferijos skolų nestatydama į pavojų savo pačios mokumo ir kreditingumo. Galbūt paskolos su garantija ir būtų paskatinusios augimą, bet jeigu ne, finansinės bėdos iš periferijos būtų persimetusios ir į centrą.

Trečiojo požiūrio šalininkai skelbia, kad atsižvelgus į didžiulę finansų krizę, jau iš pat pradžių reikėjo pripažinti, jog Europa nepajėgs grąžinti skolų. Skolos turėjo būti restruktūrizuotos, nemaža jų dalis nurašyta, o likusių skolų grąžinimą turėjo palengvinti kiek didesnė nei paprastai infliacija bei struktūrinės reformos. Tokia buvo mano pozicija nuo pat krizės pradžios.

Dėl Airijos ar Ispanijos skolų nukentėti turėjo ne mokesčių mokėtojai, o apsiskaičiavę obligacijų turėtojai. Iš karto reikėjo nurašyti ir didesnę Graikijos skolos dalį.

Žinoma, nacionalinėms vyriausybėms, ypač Vokietijos ir Prancūzijos, būtų tekę naudoti mokesčių mokėtojų pinigus šiaurinių šalių bankams, kurie pernelyg daug paskolino periferijai, rekapitalizuoti. Taip pat būtų tekę skirti papildomų lėšų ir bankams periferijoje. Tačiau visuomenė būtų supratusi šių veiksmų logiką, o restruktūrizuoti ir rekapitalizuoti bankai iš karto būtų pradėję vėl skolinti.

Deja, pernelyg daug politikų išsivysčiusiose šalyse leido sau manyti, kad tokios „erezijos“ tetinka besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims. Iš tiesų ir išsivysčiusios šalys ne kartą ėmėsi tokios heterodoksiškos politikos. Restruktūrizavus skolas Europa būtų įgavusi naują kvėpavimą. Žinoma, skolų restruktūrizavimą lydėtų savos grėsmės, tačiau, kaip pažymėjo TVF ekonomistas Olivieris Blanchardas, tokia rizika būtų visiškai pateisinama.

Taigi kuriuo keliu eidami įveiksime skolų krizę? Tolesnė Europos integracija, griežtesni bankų kapitalo reikalavimai ir nuodugnios, šaliai ypač svarbios struktūrinės reformos – būtini veiksmai priimant bet kokį sprendimą. Parama Europos periferijai ir toliau lieka nepaprastai reikalinga.

Be to, Europai reikėtų išgliaudyti šios patirties pamokas ir iš pagrindų permąstyti, kaip ateityje tvarkytis bankrutavus atskiroms valstybėms. Galbūt reikėtų ir vėl sugrįžti prie TVF pasiūlyto valstybės bankroto mechanizmo, o galbūt rasti būdą kaip įtvirtinti fondo poziciją, išsakytą dėl Graikijos skolos. Europoje niekada nebuvo ir negalės būti nemokamų pietų, tačiau geresnių būdų, kaip tvarkytis su nepakeliama skola, tikrai yra.

Kennethas Rogoffas yra Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius, anksčiau ėjęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiojo ekonomisto pareigas. Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m. www.project-syndicate.org