Trukdžius inovacijoms sukuriame patys
Paanalizuokime hipotetinį, pabrėžiu, hipotetinį pavyzdį – vidutiniškus reitingus turinčią mokyklą. Visi žinome, kad Lietuvos mokyklos yra gana prastoje padėtyje: pamokų metu vaikai nemotyvuojami, pedagogai, kas mėnesį savo sąskaitoje regintys apverktinas darbo užmokesčio sumas – taip pat. Kas turi tai pakeisti? Žinoma, kas nors kitas: tikrai ne mokyklos direktorius, nes ministerija neleidžia, ne ūkvedys, nes pinigų visose eilutėse trūksta, tikrai ne mokytojai, kurie telaukia didesnių atlyginimų, ir ne vaikų tėveliai, kurie sėdi aukštuose apkasuose, mat vaikai mokykloje tik traumuojami. Taigi, vienintelis atsakymas į klausimą, kas turėtų situaciją keisti, yra valdžia. Tačiau valdžios institucijose požiūris vyrauja toks pats – departamentų vadovai vieni kitiems perdavinėja iniciatyvos skeptrą taip greitai, kad nė nespėjame sugaudyti, kieno rankose jis šiuo metu yra. Niekas nenori šio skeptro per ilgai savo rankose užlaikyti, mat reikės patiems permainų imtis.
Galima spjauti į tokį požiūrį ir atsiversti mokyklos biudžetą, padalinti visas eilutes iš dviejų bei pridurti šią dalį prie mokytojų algų. Na, arba sukurti projektinį paramos fondą, kurį bus siūloma tėvams pildyti ir taip finansuoti papildomą mokytojų darbą – su aktualiu turiniu susijusios mokymosi programos rengimą. Pavyzdžiui, matematikos mokytojo sukurtą uždavinių ciklą, kuriame integruotas asmeninio biudžeto skaičiavimas. Tiesa, tai neįeina į bazinį darbą, bet mokytojas kas mėnesį uždirbs bent keliais šimtais eurų daugiau. Beje, galbūt reikėtų pratęsti bibliotekos laiką iki 24 val. per parą ir joje įkurdinti „Narvesen“ krautuvėlę? Imtumėme nuomos mokestį ir šiomis lėšomis papildytumėm biudžeto eilutes. Turbūt sakysite, kad biudžetą perskirstyti nėra galimybių. Tikrai? Skaitykite toliau.
Kalbėdamasis su įvairių valstybinių organizacijų atstovais suprantu, kad ten veikiantys asmenys iš tiesų galvoja, jog drąsių idėjų siūlyti negalima, nes jų įgyvendinti niekada nepavyks, pokyčiai yra paprasčiausiai neįmanomi. Atrodo, kad šiuos smarkiai užsistovėjusius ledus išjudintų tik atskiro „paliepėjo“ mandatas, kuris įsako imtis inovacijų. Deja, ir vėl atsitrenktume į sieną dėl susidariusio požiūrio: jeigu hierarchinėje organizacijos piramidėje esantis „viršus“ lieps kažką daryti – tai ten sėdintys asmenys, pasak likusiųjų, dažniausiai nesupranta konteksto ir situacijos apačioje. Na, o „apačia“ tiksliai mato situaciją, tačiau jos keitimu užsiimti, pagal nusistovėjusį požiūrį, nevalia.
Galima būtų pamanyti, kad tik į rankas kišami milijonai motyvuotų patiems imtis inovacijų įvedimo, kurios keistų liūdną organizacijos būklę. Tiesa ta, kad laisvų milijonų mūsų valstybėje tikrai yra, tačiau Europos Sąjungos paramos lėšas teks derinti su Finansų ministerija, kuri, įprasta manyti, prieš teikiamus pasiūlymus kaipmat rezistuos. Norėčiau jus nustebinti atskleisdamas paslaptį – inovacijas diegti savo organizacijoje GALIMA ir tai tikrai nėra raketų mokslas.
Žinoma, yra situacijų, kai užmanytų inovacijų įgyvendinimui yra reikalingas naujas įstatymas, kurį, įsivaizduojama, išleisti yra labai labai sunku – juk įstatymą svarsto net 141 Seimo narys. Dabar prisėskite tie, kurie sakote, jog inovacijoms palankų įstatymą išleisti yra ypač sudėtinga – labai jus nuliūdinsiu ir per akimirką nubrauksiu visus pasiteisinimus. Jūsų įstatymas gali būti vos dviejų pastraipų apimties ir reikia TIK VIENO Seimo nario, kad šis naują įstatymą pasiūlytų.
Taip, iniciatyvą palaikantys pokyčiai, kaip ir palankaus įstatymo priėmimas, nenutiks per parą. Pasiruošimas pirmam skrydžiui į kosmosą taip pat užtruko ne vieną dieną – kitu atveju Kolumbijoje paleistas pirmasis kosminis laivas į Žemę nebūtų sugrįžęs. Tik jūsų pirmasis įstatymas savo sudėtingumu ir neturėtų prilygti kosminio laivo paruošimui. Būtų protinga pradėti nuo mažų pasikeitimų. Taip, eilėje laukiančių įstatymų projektų yra labai daug, kiekvieną sesiją Seimas baigia net nepriartėjęs prie pabaigos. Taip, įstatymo išleidimo nesulyginsi su popiečio arbatėle, bet jeigu egzistuoja fundamentali problema, kurią galima išspręsti tik įstatymo pakeitimu – to ir derėtų imtis.
Šiuo metu šalyje egzistuoja unikali politinė jėga, kuri nesipriešina inovacijoms, nes ankstesnis kairiųjų ir dešiniųjų konfliktas, dėl kurio daugelis pasiūlymų buvo blokuojami iš principo, tiesiog išnyko. Regis, neliko nei pozicijos, nei opozicijos stovyklų, koalicija – mišri. Toks fenomenas panaikino norą priešintis geroms oponentų idėjoms ir atvėrė vartus iniciatyvoms bet kuriame sektoriuje. Tai, kas 20 metų „buvo neįmanoma“, pagaliau tapo įmanoma. Geras pavyzdys – „Lietuvos Geležinkeliai“: jeigu manėme, kad tokią valstybę valstybėje panaikinti galima tik „skerdynių“ būdu, dabar pasidarė aišku, kad tereikėjo daryti tai, kas būtina, nes nei cyptelėjimo neteko išgirsti, jau nekalbant apie „skerdynes“.
Tokius fantazijos nupieštus gigantiškus kalnus nuvertė žmonių iniciatyva, nejaugi mokytojo profesijos prestižine paversti nesugebėsime? Čia ir vėl auditorijoje iškyla klausimas – kas tuo turėtų rūpintis? Ir vėl hipotetinis pavyzdys – mokykla tikisi, kad tuo pasirūpins kas nors kitas, tikrai ne jie patys: ne mokyklų direktoriai, ne profsąjunga, ne patys mokytojai ir tikrai ne vaikų tėvai. O kas tuomet?
Nuvalkiotos frazės yra nuvalkiotos, nes šimtmečius kartojame jas dėl laikui nepavaldžios išminties. Sakoma, kad norėdami pakeisti pasaulį, turime pradėti nuo savęs. Taigi, norite padidinti gerbūvį savo organizacijoje, diegdami inovacijas? Siūlykite arba organizuokite jas. Tam barjerų Lietuvoje tikrai nėra – šie tik mūsų pačių galvose. Lubos – tik įsivaizduojamos. Tuomet, kai pradėsite veikti, net ir drąsiausios inovatyvios idėjos virs realybe. O pirmam žingsniui tikrai nėra reikalingas raketų mokslas, patikėkite.
