Politikai konstruoja „trijų formų reformą“: mažosios bendrijos verslo formos gali nebelikti

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas (BFK) vasario viduryje kreipėsi į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją (EIM) su prašymu įvertinti verslo formų įvairovės problematiką ir parengti įstatymų projektus, kuriais būtų sumažintas jų skaičius.

Ministerija VŽ patvirtino gavusi Algirdo Syso, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BKF) pirmininko, kreipimąsi ir artimiausiu metu žada vertinti situaciją dėl verslo teisinių formų reikalingumo.

„Šiuo klausimu reikalingas platesnis vertinimas ir diskusijos – dėl didelio poveikio tiek iš mokestinės, tiek ir teisinės pusės“, – VŽ atsiųstame komentare nurodė EIM.

Jei EIM visgi nutartų šio klausimo nejudinti, Seimo politikai nusiteikę ramybėje jo nepalikti – kaip neseniai vykusiame BFK posėdyje, kuriame gimė kreipimasis į EIM, sakė A. Sysas, „arba mes pasistengsime, arba juos (EIM – VŽ) paraginsime“.

Jie vengia mokesčių!

Anot BFK pirmininko, tam tikros verslo formos dažnai pasirenkamos siekiant išvengti mokesčių ir „Sodros“ įmokų. Tad sumažinus jų skaičių taptų aiškesnė apskaita, būtų surenkama daugiau mokesčių, užkardytos galimybės piktnaudžiauti.

„Mums reikia pagaliau apsispręsti. Negali individualiai veiklai būti ir patentas, ir MB, ir IĮ, ir TŪB, ir KŪB, ir dar kas nors, skirtingai apmokestinto. Tai viena iš vadinamojo gyvulių ūkio atšakų“, – VŽ motyvus dėsto A. Sysas.

Anot parlamentaro, Europos šalyse tradiciškai yra trys verslo rūšys – AB ir UAB atitikmenys bei individualios veiklos, smulkaus verslo forma.

„Gal kai kur yra nedidelių modifikacijų, bet nėra tokios įvairovės kaip pas mus“, – tvirtina A. Sysas.

Pasak BFK pirmininko, individualiai veiklai pritaikyta verslo forma turėtų pakeisti dabartines populiariausias – MB, IĮ – nedidelio verslo rūšis.

„Jei yra individuali veikla, ją taip ir reikėtų vadinti, o kokį vardą žmonės jai suteiks, nėra skirtumo. Svarbiausias tikslas – suvienodinti  mokesčius ir jų dydžius, įmokas“, – aiškina A. Sysas.

„Trijų formų reformai“ BFK posėdyje pritarė ir ekonomistas Raimondas Kuodis, šio komiteto narys.

„Mes tiek prikūrę arbitražo (mokestinio – VŽ) galimybių, tiek visokių ribų, (...) dirbtinai sukvailiname mokesčių sistemą (...) 35 metai nepriklausomybės, o mes vis dar žaidžiame šituos žaidimus – nors reikia gynybai, nors viskas traška ir braška, viešasis sektorius nustekentas. Turime pasiryžti trijų formų reformai ir tą trečią formą mes galime sutvarkyti, padaryti patrauklią, gerą“, – posėdyje kalbėjo R. Kuodis.

„Trijų formų reformos“ idėją palaikė ir BFK posėdyje dalyvavę VMI atstovai. 

„Dabar susiduriame, kad tas pats žmogus vykdo individualią veiklą, turi MB, turi UAB ir mėto savo pajamas, kaip jam patinka. Taip valstybėje iš tikrųjų neturėtų būti. Be to, yra daug atvejų, kai pajamos tiesiog neapskaitomos“, – parlamentarams sakė Edita Janušienė, VMI vadovė. 

Šių metų pradžioje Juridinių asmenų registre (JAR) iš viso buvo 102.206 UAB, 54.516 MB ir 26.493 IĮ. Individualią veiklą vykdė daugiau nei 223.000 gyventojų.

Kol kas UAB skaičiumi du kartus lenkia MB. Tačiau nuo 2020 m. naujų MB kasmet įsteigiama daugiau nei UAB. 2024 m. buvo įregistruotos 10.207 naujos MB ir tik 4.005 naujos UAB – 2,5 karto mažiau.

D. Čibirienė: politikams verslūs nepatinka

Tikėtina, kad dėl „trijų formų reformos“ tarp politikų ir verslo visuomenėje įsižiebs audringos diskusijos. Gali smarkiai išsiskirti ir ekspertų nuomonės.

„Nėra nė vienos ES šalies, kurioje būtų tik trys verslo formos. Priešingai – kai kuriose yra daugiau verslo apmokestinimo variantų nei Lietuvoje“, – VŽ tvirtina Daiva Čibirienė, Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos (LBAA) prezidentė.

Kaip pavyzdį ji pateikia kaimynę Lenkiją – ten papildomai galioja ir skirtingas apmokestinimas įvairiuose šalies regionuose, ir pagal ekonominės veiklos kodą. Tad, tarkime, bandelių kepėjas skirtingose vaivadijose moka skirtingo dydžio mokesčius, o gėlių pardavėjas ir bandelių kepėjas iš tos pačios vaivadijos gali būti apmokestinti skirtingai.

D. Čibirienė atkreipia dėmesį, kad situacijos, kai žmogus vienu metu gauna pajamų iš įvairių formų veiklos, yra visiškai realios. Ir tai nebūtinai reiškia, kad jis piktnaudžiauja mažesniais mokesčiais, kaip kad bando parodyti politikai, pabrėžia ji.    

Kad ir toks pavyzdys. Žmogus dirba pagal darbo sutartį UAB, kuri vykdo prekybos veiklą. Taip pat gauna iš šios UAB dividendų. Kadangi šiek tiek užsiima konsultavimu, jis yra ir MB narys ir vykdo šią veiklą drauge su kitais asmenimis. Be to, jis kartais teikia asmenines konsultacijas, todėl vykdo IDV su pažyma. Ir dar turi verslo liudijimą, nes yra paveldėjęs butą, kurį šiuo metu nuomoja.

„Tokios situacijos yra galimos – ir ne tik Lietuvoje, bet faktiškai visose ES šalyse. Tik Lietuvos valstybei ir politikams, deja, labai nepatinka verslūs žmonės“, – sako LBAA prezidentė.

Priežastis, kodėl IDV užsiimantis asmuo per mėnesį uždirba mažiau nei minimalią mėnesio algą (MMA), anot jos, toli gražu ne visada yra mokesčių vengimas – dažnai tai yra asmens šalutinės pajamos šalia darbo santykių, pensijos, vaiko priežiūros, o kartais šia veikla užsiima tiesiog riboto darbingumo žmogus.

„Deja, bet BFK posėdyje atvejai, kai žmonių pajamos yra mažesnės nei 12 MMA, buvo pateikti kaip blogis, pasakant, kad dabar iš jų pareikalausime mokėti daugiau mokesčių“, – kalba D. Čibirienė.

Jos teigimu, Seimo politikai, aiškindami apie IDV ir MB sumokamus mažesnius nei UAB mokesčius, iš akių išleido ir tai, kad, MB nario ir IDV pajamoms viršijus 45.000 Eur, asmuo privalo mokėti 21% PVM. Ir tai, kad tuo atveju, kai žmogus nemoka įmokų „Sodrai“, jis negauna ir socialinių garantijų.

Smūgis mažiems, nauda dideliems

Jei politikų sumanyta „trijų formų reforma“ būtų įgyvendinta, labiausiai nukentėtų smulkus verslas, Lietuva prarastų nemažą dalį BVP, būtų surinkta mažiau mokesčių, nes sumažėtų pajamos iš legalios veiklos, įsitikinusi D. Čibirienė.

„Tai būtų naudinga didiesiems verslams, nes sunaikinti mažieji. Smūgio žmonių verslumui pasekmės – biudžeto praradimai, sumažėjęs vartojimas. Daugiau žmonių gyvens prasčiau nei iki šiol, kiti iškels savo veiklą į kitas šalis“, – pasekmes vardija LBAA prezidentė.

Anot D. Čibirienės, prieš nukertant vieną ar kitą verslo formą, turėtų būti atlikta profesionali duomenų analizė ir išsiaiškinta, kuriuos mokesčių mokėtojus tai paveiktų ir kokios būtų pasekmės.

„Mes neturime tokio mokesčių mokėtojo portreto. Nežinome, kiek MB narių dirba ir pagal darbo sutartis. Neturime duomenų, kiek pajamų tas žmogaus gauna iš IDV ir kiek pajamų jis uždirba iš visų šaltinių. Nežinome, kokio dydžio šeimą tas dirbantis žmogus išlaiko, ar visi jo šeimos nariai sveiki. Neturime supratimo, kodėl žmogus nutraukė darbo santykius ir pasirinko IDV, daug nesaugesnę verslo formą. Kokį turtą jis valdo, koks jo banko sąskaitos likutis, ar jam lieka pinigų vaiko batams, vienos savaitės atostogoms“, – nežinomuosius, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta, vardija ji.

„Atbulas“, bet neblogas sprendimas

Kiti ekspertai iš principo sutinka, kad apmokestinimo nevienodumus – vadinamąjį mokesčių arbitražą – reikėtų mažinti. Tačiau tai galima padaryti ir nesiaurinant verslo formų įvairovės, pabrėžia jie.

Pasak Kęstučio Lisausko, „Alpha Asset Management“ vadovo, mokesčių eksperto, skirtingos verslo formos savaime nėra blogis – blogis yra skirtingas jų apmokestinimas.

„Nebūtina apriboti automobilių modelių skaičiaus iki trijų, kad keliuose galiotų tas pats greičio apribojimas. Nėra būtina sumažinti verslo formų skaičių iki trijų, kad visos vienodai mokėtų mokesčius“, – ironizuoja  jis.

Bet jei politikai nepajėgia rasti konsensuso apmokestinimui sutvarkyti, pasak K. Lisausko, galimas ir „atbulas“ problemos sprendimas – sumažinant verslo formų skaičių.

„Išties galima panaikinti MB ir kitas iškreiptai apmokestinamas formas – rezultatas taip pat būtų geras. Daug geresnis nei nedaryti nieko“, – tvirtina jis.  

Tačiau geriausias sprendimas, anot jo, būtų elementarus – atsieti mokesčių įstatymus nuo verslo formos.

„Juridiniams asmenims turėtų būti vienodas apmokestinimas, fiziniams irgi, priklausomai nuo pelno (pajamų) dydžio. „Sodros“ įmokos taip pat, tik su grindimis ir lubomis solidarumo laipsniui reguliuoti“, – aiškina K. Lisauskas.

Nedideliam verslui, kaip ir nedidelėms asmens pajamoms bei nedideliam pelnui, mokesčių tarifai, anot jo, galėtų būti mažesni.

„Pelno mokesčio tarifas galėtų būti progresinis. Svarbu, kad šis tarifas nebūtų siejamas su pajamomis ar kitokiais rodikliais, o tik su pelno dydžiu, t. y. mokesčio baze, ir būtų vieningas visiems juridiniams asmenims. Tokia lengvata mažam verslui būtų ir adekvati, ir skaidri“, – svarsto K. Lisauskas.

Priešingai nei D. Čibirienė, jis įsitikinęs, kad, nukapojus didelę dalį dabartinių verslo formų, žmonių verslumas nenukentėtų.

„O jei tas verslumas tėra tokio lygio, kad gyvuoja tik tol, kol neprireikia mokėti mokesčių ir „Sodros“ įmokų, jis yra sistemiškai žalingas, nes sukuria nesąžiningą konkurenciją“, – tvirtina K. Lisauskas.

Kaip tokios nesąžiningos konkurencijos pavyzdį jis mini MB ir UAB situaciją: MB apyvarta gali pasiekti dešimtis milijonų, tačiau ši MB ir toliau gali naudotis apmokestinimo lengvatomis. O UAB tokių galimybių neturi.

Esminis klausimas – riba

„Verslo juridinių formų įvairovė suteikia galimybių rinktis palankiausią verslo formą“, – VŽ sako Egidijus Kundelis, EY mokesčių skyriaus darbo grupės vyresnysis vadovas.

O kiekviena verslo forma, anot jo, turi pranašumų ir trūkumų – mokestinių, teisinių, praktinių ir t. t. Tad teisingiausias kelias būtų suvienodinti verslo formų apmokestinimą, tačiau išlaikyti jų kitus pranašumus.

„Jei skirtingų verslo formų apmokestinimas būtų vienodas nuo pirmo euro arba pasiekus tam tikrą pajamų ribą, žmonės verslo formas rinktųsi ne pagal mokestinius, o pagal teisinius, praktinius ir kitus kriterijus“, – aiškina E. Kundelis.

Todėl politikų noras suvienodinti verslo formų apmokestinimą, jo nuomone, yra pagirtinas. O esminis klausimas turėtų būti dėl apyvartos ribos, kurią peržengus nebeliktų „mažo verslo“ apmokestinimo lengvatų.

„Valstybė turėtų skatinti verslumą ir sudaryti žmonėms galimybes pabandyti užsidirbti patiems. Yra rizika, kad politikai nustatys per žemą ribą ir atgrasys žmones nuo noro užsiimti verslu. O tie, kurie jau užsiima, pasislėps šešėlyje“, – svarsto EY mokesčių specialistas. 

Nemokestinius pranašumus – palikti

Tad jei būtų atsiribota nuo tikslo suvienodinti verslo formų apmokestinimą, politikų sumanymas sumažinti verslo formų įvairovę nusipelnytų kritikos, sako E. Kundelis. 

„Ir IDV, ir MB turi nemokestinių pranašumų, kuriuos verta palikti“, – įsitikinęs jis.

Štai IDV yra viena geriausių verslo formų vieno asmens vienkartinei, projektinei, sezoninei, profesinei ar amatų veiklai, sako E. Kundelis.

„IDV turi vieno lygio apmokestinimą – uždirbai pelno, sumokėjai mokesčius ir daryk su gautu pelnu, ką tik nori“, – į nesudėtingą apmokestinimo modelį atkreipia dėmesį jis.

Daug nemokestinių pranašumų, palyginti su UAB, turi ir MB: tai supaprastintas verslo valdymas, mažesnis reguliavimas, nebūtina turėti samdomų darbuotojų ir t. t.

Panaši ir Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) nuomonė.

„LVK pritaria politikų požiūriui, kad išimtinių mokestinių sąlygų turi būti sudaryta kuo mažiau, pasisako už mokesčių arbitražą mažinančius sprendimus. Tačiau to nereikėtų sieti su verslo formomis – tvarkos įvedimą reikėtų pradėti nuo mokesčių sistemos pokyčių“, – VŽ sako Vilius Kriaučiūnas, LVK politikos patarėjas. 

Anot jo, kai kurios verslo formos suteikia galimybių veikti laisviau ir turi prasmę dėl savo pranašumų, kurie neapsiriboja vien mokestine nauda. Todėl jas verta išlaikyti.

Pavyzdžiui, ribota atsakomybė dažnu atveju yra viena pamatinių verslo aplinkos sąlygų, tad jei būtų naikinama MB forma, smulkiesiems verslininkams gali iškilti kliūčių šia nauda pasinaudoti. Mat UAB turi ribotą atsakomybę, tačiau turi ir minimalaus kapitalo reikalavimą, kurio šiandieninė MB neturi.

„Tarkime, trys partneriai užsiima verslu ir susitaria, kad pagal darbo indėlį skirstysis pajamas. Vienais metais vienas daugiau dirba, antrais – kitas, trečiais – dar kitas. UAB praktiškai neįmanoma skirtingai paskirstyti pelno – reikia kasmet perdalinti akcijas, o, pavyzdžiui, MB suteikia daugiau lankstumo“, – dar vieną pavyzdį pateikia V. Kriaučiūnas.

Suvienodinimas – tik palaipsniui

Pateikti vieną atsakymą, kiek naudos ir kiek žalos atneštų politikų siūloma „trijų formų reforma“, anot E. Kundelio, nėra paprasta.

Viena vertus, valstybė suvienodintų žaidimo taisykles visiems rinkos dalyviams: pradėjai verslą, perkopei tam tikrą pajamų ribą (arba praėjo tam tikras laikotarpis) – moki vienodus mokesčius, nesvarbu, kokią verslo formą pasirinkai. Būtų paprasta ir aišku, sako jis.  

Kita vertus, tam tikruose ekonomikos sektoriuose didesni verslai, tikėtina, daugiau laimėtų, įgytų daugiau galios, uždirbtų daugiau pajamų ir pelno, nes jiems sumažėtų konkurencija su mažesniais verslais. 

„Didesni verslai greičiausiai sumokėtų daugiau mokesčių, tik klausimas – kiek daugiau? Mažesniems verslams reikėtų prisitaikyti prie didesnių mokesčių, tikėtina, kad ir jie į biudžetą sumokėtų daugiau, tik vėl nežinome – kiek daugiau? Juk ne visiems mažiems verslams pavyks didesnius mokesčius perkelti į prekių ir paslaugų kainas ar rasti vidinio efektyvumo rezervų. Kai kurie mažieji bus priversti užsidaryti arba pasitraukti į šešėlį“, – galimas pasekmes dėlioja mokesčių ekspertas.   

E. Kundelis įspėja: politikai neturėtų sugriauti to, kas dabar teikia naudą verslui – teisinių verslo formų įvairovės, o verslo formų apmokestinimo suvienodinimas turėtų vykti palaipsniui, kad verslas spėtų prisitaikyti.

Požiūris turi būti sisteminis

Kalbėdamas apie verslo liudijimus (VL), V. Kriaučiūnas atkreipia dėmesį, kad jie iš tiesų turi neproporcingai žemą efektyvųjį mokesčių tarifą, todėl pagrįstai kyla klausimas dėl tokios formos reikalingumo.

„Tuo labiau kad vykdant IDV pagal pažymą turime prezumpcinių sąnaudų režimą“, – sako jis.

Itin svarbu, anot jo, kad IDV apmokestinimo pokyčiai būtų įgyvendinami kompleksiškai.

„Pastaraisiais metais su IDV buvo daug žongliruojama – ją bandyta šlieti prie darbo santykių, apie ją kalbama ir kaip apie verslo režimą, kurį reikia „suvienodinti“. LVK laikosi pozicijos, kad IDV yra verslas. Dėl to LVK, prieštaravusi mokesčių reformai, buvo vienintelė organizacija, kuri siūlė GPM tarifą individualiai veiklai pakelti iki 16%, nes pelno mokesčio tarifas buvo didinamas iki 16%“, – primena V. Kriaučiūnas.

Jis pabrėžia, kad apmokestinimo peržiūra turi būti atlikta sistemingai, matant ne tik tarifus ir bazes, bet ir leidžiamus atskaitymus.

„Pavyzdžiui, UAB numatyti daug didesni leidžiami atskaitymai nei IDV. Jei jau lyginamas efektyvusis apmokestinimas, tarkime, būtų mažinamos prezumpcinės sąnaudos, tada turėtų būti sudaromos sąlygos ir IDV atsiskaityti taip, kaip gali atskaityti UAB“, – vieną atvejų mini jis.

Kaip pasinaudoja verslas

Pagal dabartinį mokestinį reguliavimą skirtingoms verslo formoms gali būti taikomas skirtingas apmokestinimas, galimi įvairūs pajamų, pelno mokesčio, PVM skaičiavimo variantai.  

„Atitinkamai verslas siekia minimizuoti mokesčių sąnaudas, ieško ir randa mokestinio arbitražo galimybių“, – sako E. Kundelis.

Praktikoje tokių variantų, anot jo, gali būti gausybė. Pavyzdžiui, darbo užmokesčio UAB apmokestinimas yra dukart didesnis nei mokėjimų pagal civilinių paslaugų sutartį MB. Minimalios mėnesinės algos, pelno ir dividendų bendra mokesčių suma (vieno asmens – akcininko UAB) gali būti mažesnė negu rinkos dydžio atlyginimo mokesčių suma ir t. t.  

Kaip VŽ yra sakiusi Ingrida Kemežienė, „PwC“ mokesčių ir teisės paslaugų srities projektų vadovė, vis didėjantį MB populiarumą skatina ir tam tikri mokestiniai dalykai.

Vienas jų yra tai, kad MB narys valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokas moka nuo 50% asmeniniams poreikiams išsiimtos lėšų sumos, kuri deklaruojama VMI. Be to, VSD įmokos ir privalomo sveikatos draudimo įmokos negali būti mokamos nuo didesnės nei 43 VDU sumos, kuri 2025 m. sudaro 90.681,84  Eur.

MB narys taip pat gali sudaryti civilines sutartis su bendrija dėl paslaugų teikimo ar darbų bendrijai atlikimo, išskyrus darbo santykių požymių turinčias sutartis.

„Suma pagal tokią sutartį negali viršyti 100.000 Eur ir apmokestinama tik gyventojų pajamų mokesčiu (15%) bei pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), jeigu toks yra taikomas“, – aiškina I. Kemežienė.

Nors nedidelių verslininkų – MB narių, IĮ savininkų, IDV užsiimančių asmenų – mokesčių našta gali būti mažesnė nei tų, kurie dirba pagal darbo sutartis, jų veiklą tiesmukai lyginti su darbo santykiais būtų nekorektiška. 

 „Verslininkas daugiau rizikuoja, o pelnas jam nėra garantuotas“, – pabrėžia E. Kundelis.