Laukinis A. McQueeno grožis: įžvalgos į dizaino genijaus pasaulį

Iš parodos „Savage Beauty“ Niujorke. Finbarro O'Reilly (Reuters/Scanpix) nuotr.

„Kiek gi reikės laukti?“– teiraujasi nesibaigiančioje eilėje įstrigusių moterų būrelis. Parodos darbuotojas nemeluoja: „Apie 40 minučių. O jūs palaukite, nepasigailėsite, paroda – nuostabi“. Ir priduria: „Amerikiečiai sako, kad geriau nei Niujorke!“ Paroda „Savage Beauty“ (liet. „Laukinis Grožis“) apie mados dizainerio Alexanderio McQueeno kūrybą iš pradžių buvo atidaryta Niujorke, o šiemet veikė Viktorijos ir Alberto muzieje Londone. Jeigu nespėjote apsilankyti, siūlome pasakojimą apie parodą ir keletą įžvalgų į dizaino genijaus pasaulį.

Parodą Londone galima dalyti į dvi dalis. Pirmoje dalyje muziejaus kuratoriai McQueeno kolekcijas išardė ir kūrinius po parodos sales išskirstė pagal tematiką: Viktorijos laikų gotika, romantizmo periodas, primityvizmas, nacionalizmas ir t.t. Toks išdėstymas išryškina per dizainerio karjerą besikartojančių motyvų gijas, dėmesys atkreipiamas į jo darbo ir įdėjų vientisumą. Bet spauda kritikavo bandymą McQueeno kūrybą tvarkingai suskirstyti į kategorijas. Jaučiama, kad parodos rengėjai rinkosi išskirtinai britišką interpretaciją: McQueenas buvo pakartotinai tapatinamas su XIX a. romantikais, o autobiografinis kontekstas nerangiai bandė sujungti škotišką patriotizmą ir anglišką nacionalizmą. Languota vilna ir nėrinių apykaklės tokiai muziejaus vizijai pasidavė lengvai, sunkiau sekėsi su amerikietiško futbolo antpečiais ir papuošalais iš aliuminio. Antroje dalyje kūriniai buvo išdėstyti pagal kolekcijas („VOS“ ir „Atlantis“). Parodos geografiniu ir tematiniu centru tapo kambarys su tuščiavidure piramide. Joje iš miglos debesies po truputį išnirdavo manekenės Kate Moss holograma. Grojant lyriškai muzikai iš filmo „Šindlerio sąrašas“ modelio suknelė iš lėto pleveno vėjyje, kol projekcija vėl virsdavo miglos debesiu ir išnykdavo ore. Reginys priminė iš jūros putos išnirusios Veneros istoriją.

Tik įėjus buvo galima išvysti Alexanderio McQueeno karjeros pradžios darbų, eksponuotų jam baigus Šv. Martyno menų koledžą (St. Martin’s College of Art and Design). Įkvėpimo kolekcijai dizaineris sėmėsi iš Džeko Skerdiko istorijos: švarkų kirpimas priminė Viktorijos laikų frakus, jų pamušalas – kraujo atspalvio, į vieną drabužį buvo įsiūta žmogaus plaukų. Džekas Skerdikas buvo garsus Viktorijos laikų žmogžudys, gyvenęs Rytų Londone (kaip ir McQueenas) ir žudęs vietos prostitutes. Dizaineris ne kartą yra sakęs, kad jį įkvepia Londonas, jo istorija ir tai, ką žmonės dėvi jo gatvėse. Nors drabužiai šioje salėje buvo sukirpti netikėtai, netradicinis kirpimas buvo derinamas su klasikinėmis formomis: prieš įžengdamas į mados pasaulį dizaineris mokėsi amato ateljė Saville Row gatvėje, garsėjančioje talentingais siuvėjais. Vienas eksponuotų įdomesnio kirpimo pavyzdžių yra dizainerio prekių ženklu tapusios „bumsters“ (angl. bum – užpakalis) – kelnės nepadoriai nužemintu liemeniu. Efektas stiprinamas iškerpant nemažai audinio strėnose (įsivaizduokite dekoltė ant užpakalio).