Valstybiniai bankai neišgelbėjo

Jau nuo vasaros pradžios netyla diskusijos dėl Slovėnijos ateities: reikės ar ne buvusiai ES pirmūnei finansinės paramos? Prisiminus šios šalies sėkmės istoriją galima paminėti, kad tai pirmoji pokomunistinio bloko šalis, įsivedusi eurą.

Ekonominio bumo metais neatrodė, kad šalį kamuotų dideli struktūriniai disbalansai – iki pat krizės pradžios 2009 m. valstybės deficitas ir skola mažėjo. Tai, kad valstybę didžiosios problemos ištiko 2012 m. pradžioje, rodo, kad didžiosios klaidos buvo padarytos kovojant su krizės pasekmėmis. Ekonomikos nuosmukis savo piką pasiekė 2009 m. viduryje, kai BVP smuko 10%.

Nors nuosmukis buvo ir didesnis nei euro zonos vidurkis, tačiau, palyginti su Baltijos šalimis, vargu ar galima teigti, kad tai buvo išskirtinės tendencijos. Kaip ir dauguma euro zonos šalių, Slovėnija, pasitikdama krizę, atsisakė savo konservatyvios fiskalinės politikos ir nuo 2008 m. savo valstybės skolą „prisiaugino“ nuo 22% iki beveik 48% BVP.

Švedijos ekonomistas Andersas Aslundas yra pateikęs įdomių palyginimų. Analizuodamas Slovėnijos ekonominės politikos pokyčius, jis teigė, kad viena iš priežasčių, lėmusių perėjimą prie skatinančiųjų priemonių buvo pasikeitimai politiniame gyvenime, kai 2008 m. rinkimus laimėjo centro kairiosios pakraipos koalicija, kuri pasisakė prieš pralaimėjusios centro dešiniųjų koalicijos siūlytą taupymo recesijos metais planą. Be to, nepaisant savo vienareikšmių rekomendacijų Baltijos šalims taupyti, TVF fondas pritarė Slovėnijos fiskalinio skatinimo planui. Vargu ar 2,1% BVP fiskalinių stimulų apimtis sudavė mirtiną smūgį valstybės finansams. Aišku, kad ekonomikai tai nepadėjo, o galimybės finansiniams manevrams buvo sumažintos iki minimumo.

Tačiau kas gi nutempė Slovėnijos ekonomiką į dugną, jei neatsakinga fiskalinė politika tik pastūmėjo finansinės prarajos link? Iš esmės paskolų ir kreditų bumas pakirto ir šios ekonomikos pagrindą. Pasekmės greičiausiai nebūtų tokios skaudžios, jei Slovėnija būtų pasirinkusi kitą savo finansų sistemos modelį.

Ne taip, kaip daugelis po komunistinio bloko šalių, Slovėnija niekada neprivatizavo savo didžiųjų bankų – apie ką svajoja ne vienas Lietuvos bankų sistemą peikiantis politikas. Ir dabar du didžiausi bankai, kuriems tenka apie 40% visų bankų turto, patiria didžiulių problemų. „Fitch“ reitingų agentūros skaičiavimais, šių bankų rekapitalizacijai reikalingos finansinės injekcijos gali sudaryti apie 8% BVP. Janezo Jansos vyriausybė jau yra pažadėjusi išduoti garantijų už maždaug 4 mlrd. eurų bankų sektoriui gelbėti, o tai sudaro daugiau kaip 11% Slovėnijos BVP. Iš esmės tai reiškia, kad, be papildomų konsolidavimo priemonių bei struktūrinių reformų, Slovėnija gali būti prilyginta bėdų kamuojamai Ispanijai.

Ar šalis turi realių galimybių be išorinės pagalbos išsikapstyti iš dabartinių problemų? Daugelis analitikų sako, kad taip. Tačiau tam būtinos struktūrinės pensijų, darbo rinkos reformos, kurios padėtų sumažinti valstybės išlaidas, padidintų darbo rinkos lankstumą ir taip pagerintų šalies konkurencingumą. Norint sugrąžinti užsienio  investuotojų pasitikėjimą, o jo tikrai prireiks traukiant į finansinę bedugnę įpuolusius valstybinius bankus, Slovėnijos vyriausybė  privalės pakeisti ekonominės politikos kryptį ir, nepaisydama besitęsiančio sunkmečio, pereiti skausmingą valstybės išlaidų karpymo kelią.

***
Violeta Klyvienė yra „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims.