Kova su šešėliu - ar turime kuo džiaugtis?
Mokslinė Literatūra siūlo įvairius šešėlinės ekonomikos vertinimo metodus, todėl akivaizdu, kad vienos teisybės, koks šešėlio dydis, nėra. Vito Tanzi dar 1983 m. pateikė metodą, kuris sieja šešėlinės ekonomikos dydį su likvidžiausio turto – grynųjų pinigų naudojimu. Remiantis juo, šešėlio dydis Lietuvoje 2013 m. pabaigoje sudarė apie 25% BVP. Nuo piko laikotarpio (2008 m. pabaiga – 2009 m. vidurys), kai šešėlis sudarė beveik 40% BVP, pastebimas akivaizdus padėties gerėjimas. Tai nulemta ir objektyvių sąlygų – gerėjant ekonominei padėčiai verslas taip pat skaidrėja.
Priklausomybė tarp verslo ciklų svyravimų ir šešėlio įrodyta empiriniai ir atitinka ekonominę logiką. Gerais laikais vis mažiau verslininkų nori rizikuoti „vokeliais“ ar kitais mokesčių vengimo būdais.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad yra kur stengtis. Pavyzdžiui, Liuksemburge, Šveicarijoje ir JAV vieno garsiausių šios srities specialistų - Friedrich'o Schneider'io skaičiavimais, šešėlinės ekonomikos dydis sudaro tik apie 9 proc. Taigi, Lietuvoje sumažinus šešėlinės ekonomikos dydį bent iki „normalaus“ 10 – 15 proc. lygio, būtų galima išspręsti nemažai problemų. Ekonominiu požiūriu šis fenomenas suprantamas kaip neregistruotos veiklos vykdymas, kurio pagrindinis tikslas – išvengti mokesčių mokėjimo. Tad skurdus Lietuvos biudžetas ne tik siauros mokestinės bazės, bet ir didelio šešėlio ekonomikoje pasekmė. Tai patvirtina ir mokestinių pajamų atotrūkis.
PVM atotrūkiui įvertinti dažnai naudojamas PVM „c-efektyvumo" rodiklis, apskaičiuojamas kaip santykis tarp PVM pajamų, standartinio PVM tarifo ir privataus vartojimo išlaidų sandaugos. Šiuo metu šis rodiklis Lietuvoje yra apie 60% t.y. gana ženkliai nutolęs nuo 100% ribos, kas rodo santykinai žemą visos PVM sistemos efektyvumą, bet pažangos didelės ir čia, deja, nematyti. Tačiau reikia įvertinti ir tai, kad žemas rodiklis nulemtas ne tik šešėlio, bet ir lengvatinių PVM tarifų galiojimo. Visgi, nemaža dalis slypi ir nelegalioje veikloje, kad ir kontrabandiniame versle. Nepaisant akivaizdžių skylių biudžete į griežtesnių priemonių taikymą renkant PVM mokestį priešiškai žiūri ne tik verslo atstovai, bet ir patys politikai. Nors planai ištraukti "n" milijardų iš šešėlinės ekonomikos deklaruojami beveik kas metai, tačiau ir dėl objektyvių sąlygų Lietuvos padėtis yra viena nepalankiausių, o gal ir pati nepalankiausia Europos Sąjungoje, todėl greito ir universalaus recepto, kaip ištraukti minimus milijardus – nėra.
Lietuva – ne Šveicarija, kuri apsupta turtingų valstybių su panašiais mokesčių tarifais. Lietuvai būtini specifiniai, galbūt net ir griežtesni nei kitur, kovos su kontrabanda ir šešėliu receptai. Be to, kovą su šiuo reiškiniu turėtų apimti ne tik sienų apsaugos, bet ir socialinės, švietimo sistemos. Didelė socialinė atskirtis pasienio regionuose skatina jaunimą įsitraukti į šią veiklą ir didina visuomenės toleravimo laipsnį šiam blogiui. Tam būtų galima pagalbos prašyti iš ES, tačiau tikriausiai nelabai norima tokį nepageidautiną Lietuvos išskirtinumą afišuoti.
Kova su šiuo blogiu, dėl visai objektyvių sąlygų, gali užtrukti ne vienerius metus, todėl reikia atsargiai dalinti pažadus ar planuoti biudžeto išlaidas, remiantis potencialiomis pajamomis iš šešėlio. Skurdų Lietuvos biudžetą reikėtų pradėti pildyti visų tarptautinių organizacijų rekomenduojamais turto mokesčiais, visgi tos rekomendacijos teikiamos ne šiaip sau – šių mokesčių keliamas neigiamas ir teigiamas poveikis šešėliui yra mažiausias ir tai patvirtina daugelio šalių patirtis.
