Ko iš tikrųjų reikia Biržai atgaivinti (nebūtinai Vilniaus)

Pasikartosiu: „Veiksminga akcijų birža – būtinybė ir siekiamybė kiekvienai rinkos ekonomikai.“

Ir nors praėjo jau 5 metai, kai pasitraukiau iš UAB FMĮ „Finasta“ ir 4 metai kaip atsistatydinau iš Lietuvos finansų maklerio asociacijos prezidento pareigų, manau, mano turima 15 metų darbo Vertybinių popierių biržoje patirtis (savo lėšas aš investuoju ir toliau ), o galų gale, pagarba žmonėms, dirbusiems ir dirbantiems finansų rinkose ir autoriaus minimoje „Nasdaq OMX Vilnius“ biržoje, leidžia, o gal ir įpareigoja išsakyti, ką galvoju apie situaciją biržoje, jos gerinimą ir.. kolegos planą.

Perskaičius straipsnį susidarė įspūdis, kad visa tai labai jau girdėta. Ir net ne iš finansų pasaulio.

Prisiminiau – dirbant su įmonių vadovais dažnai girdžiu nusiskundimus – „rinka ne ta, niekas neperka, valdžia ar kažkas kitas (minėto straipsnio kontekste - Birža) nieko nedaro, tik pinigus didelius gauna. Nuo mūsų niekas nepriklauso, reikia uždaryti sienas, neįleisti kiniečių produkcijos, priversti bankus finansuoti griūvančius verslus. Reikia pusę išvaikyti, bus sutaupyta pinigų, o tada užgyvensim“.

Planinis-socialistinis ekonomikos mąstymas, kai „viskas sureguliuota, sustatyta į vietas, uždrausta, leista, liepta“ dar neišsivadėjo iš kai kurių seno kirpimo vadovų ar ekonomikos profesorių galvų. Bet keista, kai apie tai rašo pakankamai jaunas žmogus.

Mano nuomone, ribojimais ir reikalavimais nepriversi nei aktyviau prekiauti akcijomis, nei pritraukti finansavimą įmonėms.

Asmeniškai nemanau, kad tikslinga apjungti visas Baltijos biržas. Praktiškai per bet kokią prekybos platformą galima prekiauti visomis akcijomis ir kažkoks administracijos apjungimas vargu, ar pagerins investuotojų padėtį.

Kiek man teko matyti, ir sąnaudos, ir žmonių skaičius smarkiai apkarpyti. Jei žiniasklaida, taupant tas pačias sąnaudas, nėra perkrauta pagyrūniška informacija apie nuveiktus darbus, dar nereiškia, kad tie darbai nevyksta.

Aišku, visada yra vietos kur pasitempti, bet dalyvaudamas bet kokiam investuotojų renginy ar įmonių pristatymuose visur matau Biržos žmones.

Kai Sauliaus Malinausko, "NASDAQ OMX Vilnius" Rinkos operacijų departamento direktoriaus, paklausiau, kaip visur spėja – atsakė „kažkaip spėjam. Šiais metai jau susitikome su 120 įmonių vadovais.“

Šis verslas laikosi ant žmonių ir bendravimo, tiesioginio kontakto. Tai, kad turime lietuvišką Biržos biurą ir su įmonių vadovais, investuotojais ir makleriais bendraujama ne tik elektroniniais laiškais, o tiesiogiai, - manau, pats geriausias rinkodarinis sprendimas.

Dėl prekybos eurais kaip ir klausimas išspręstas - žiūrėsim, kaip seksis „braliukams“ po sausio 1 dienos.

Kažkokių papildomų prekybos sąrašų sudarymas, manau, tik apsunkintų sistemą, neduodant jokios konkrečios naudos. Investuotojai ir net verslo žurnalistai susidarę savo mėgiamų-neįdomių įmonių sąrašus ir kažkokia papildoma gradacija, manau, nereikalinga. O užsienio investuotojui nuomonę susidaryti pakanka pažvelgus į akcijų apyvartas.

Kaip jau minėjau, netikiu suvaržymais, griežtumais ir ribojimais, tai jau iš anksto atbaido įmones net pirmam pokalbiui dėl akcijų kotiravimo Biržoje. O kad rinkos formavimas, operatyvus ketvirčių, tarpinių rezultatų skelbimas, pristatymai rinkai gali paveikti akcijų likvidumą ir kainas, net neabejoju. Bet būčiau linkęs tai palikti spręsti įmonių vadovams ir akcininkams.

Pilnai sutinku dėl valstybei priklausančių akcijų kotiravimo Biržoje. Prie Manto argumentų pridėčiau ir tai, kad mažo pajamingumo, bet srautinės energetinės ar komunalinės įmonės – puikus pasirinkimas konservatyvių pensijinių fondų valdytojams. Tokiu būdu nereiktų ir prievartos pritraukiant fondų pinigus. Nukreipdami gautas lėšas Sodros problemų sprendimui, kartu spręstume ir tam tikrą kartų ginčo klausimą – „mes visą gyvenimą dirbome, daug ką pastatėme, sukūrėme“ – pats laikas naudotis užaugintais vaisiais.

Taip pat palaikau siūlymą į Lietuvos banko veiklą įtraukti nepriklausomus ekspertus, pvz., iš Investuotojų asociacijos. Ir suaktyvinti priežiūrą. Nes į mano jau beveik metų senumo pastabą apie finansų maklerius (o pagal mane - šulerius), skabinėjančius ir siūlančius „garantuotą“ 15% grąžą, taip ir nesureagavo.

Tiesa, manau neteisingai sudėti akcentai kalbant apie kotiruojamų įmonių skaičių. Pats skaičius savaime nieko nereiškia. APB „Apranga“ akcijomis jau seniai buvo prekiaujama Biržoje, bet tik suaktyvinus bendravimą su investuotojais, žiniasklaida, ir svarbiausia, tuo metu irgi nelabai likvidžioj akcijų rinkoje pagrindiniam akcininkui pardavus ženklų akcijų paketą augant kainai (!!!), mes po šiai dienai turime įdomią ir likvidžią Bendrovę, kurios kapitalizacija išaugo nuo 17,9 mln. Lt 2003 metais iki 617,6 mln. Lt 2007 metais.

Taip pat turime nemažai kompanijų, kurių akcijomis buvo prekiaujama aktyviai, bet dėl įvairių priežasčių ar atsainaus vadovų-akcininkų elgesio bendraujant su investuotojais turime visiškus nelikvidus.

Gaila, aišku, kad Biržą paliko AB „Sanitas“, bet pats pasitraukimas, įmonės pardavimas "Valeant Pharmaceuticals International" – tai sėkmės istorija (365 mln. EUR sandoris). Ji leido uždirbti investuotojams ženklias sumas, kurios vėl grįžo į rinką ir paskatino naujų investicijų bangą.

Ir faktas, kad AB „Naujieji verkiai“ kažkada pasitraukė iš Biržos, nes buvo prijungta prie AB „Grigiškės“, visai nesvarbus, nes pati „Grigiškių“ bendrovė sustiprėjo, o rinkoj mažiau likvidžias akcijas pakeitė savomis. Tai ar pats kompanijų skaičius ką nors reiškia?

Taip pat svarbu, kas vyksta už Biržos ribų. Pirmas bendravimas su investuotojais gali prasidėti nuo nedidelio akcijų ar obligacijų paketo pardavimo. „Linas Agro Group“ ėjimas į Biržą prasidėjo ne 2010 metais, o gerokai anksčiau, kai dar 2004 metais buvo išplatinta 8 mln. Lt obligacijų emisija.

Tiek apie straipsnį ir Biržos vaidmenį. Gerai, viena yra kritikuoti, kita - teikti siūlymus. Kas iš tikrųjų galėtų pagerinti situaciją Vertybinių popierių rinkoje?

Finansų makleriai

Pradėčiau lyg ir metraštininko a.a. dr. Sauliaus Pečiulio anekdoto, kurį gerai prisimena biržos senbuviai.

Makleris skambina klientui: "Turiu labai gerą idėją - šiandien ABC akcijas būtinai reikia parduoti". Klientas: "Bet aš kaip tik norėjau jums skambinti ir prašyti, kad jūs man šiandien nupirktumėte šių akcijų". Į tai makleris ramiai sureaguoja: "Tai taip pat labai gera idėja".

Ar patys finansų makleriai turi šiandien idėjų, ką pirkti ar parduoti?

Skaitydamas šį anekdotą prisiminiau pokalbį su keliais aktyvesniais finansų makleriais. Jie skundėsi, kad Biržoje niekas nevyksta, investuotojams niekas neįdomu, rinkoje nėra pinigų. Aš paklausiau – pagal ką sprendžiate? Ir išgirdau mane pritrenkusį atsakymą: „Niekas mums neskambina“. Aš klausiu – ar matėte kada kokį filmą, reportažą, kuriame ne makleris, bet klientas skambina makleriui?

Ak, taip, mes prisimename priešbiržinius laikus, kai pamatę galimybę užsidirbti Biržoje žmonės užtvindė maklerių įmones nešdami baisingas sumas ir investuodami bet kur. Bet kad visa tai užsisuktų pradžioje, reikėjo sukurti investicinių idėjų ir produktų, analizuoti įmones, susitikinėti su įmonių vadovais, savininkais ir... skambinti potencialiems investuotojams pateikiant tas idėjas.

Dabar gi makleriai konkuruoja tik mažindami įkainius už operacijas rinkoje.

Negaila už gerą investicinę idėją, įžvalgą ar pastebėjimą sumokėti gerą komisą ar pelno dalį.

Tada gal ir buvęs finansų makleris Mantas Galinis, braižydamas schemas, kas atėjo – išėjo iš Biržos, nerašytų prie AB „Vilniaus Vingis“, kad bankrutavo. AB „Vilniaus Vingis“ sustabdė savo veiklą bankrutavus vienam pagrindinių pirkėjų – AB „Ekranas“. Ir visa tai – tvarkingai atsiskaitant su tiekėjais, darbuotojais ir turint 60 mln. Lt einamojoje sąskaitoje. Štai čia ir praleista investicinė idėja – kai visi laidojo AB „Vilniaus Vingį“, pardavinėjo akcijas, šių eilučių autorius įsigijo jų už pusę lengvai apskaičiuojamos buhalterinės vertės ir pardavė po kelių mėnesių savo paketą uždirbdamas dvigubą grąžą. Ir tam nereikėjo naudotis viešai neatskleista informacija – pakako išsinagrinėti įmonės Vertybinių popierių biržai teikiamą informaciją. Istorija su AB „Vilniaus Vingiu“ turi tęsinį, bet tai - ne šio straipsnio tema.

Tą patį su ta pačia įmone prieš dešimt metų padarė du talentingi finansų makleriai Titas Sereika ir Nerijus Dagilis. Analizuodami įmonės teikiamas, viešai prieinamas finansines ataskaitas, surinko komandą investuotojų ir perėmė įmonės kontrolinį akcijų paketą, įsigydami jį už dalį realios vertės. Kas dar svarbiau – jie nepuolė „išsitraukinėti“ pinigų iš įmonės visokiais aplinkiniais keliais, - tai dar vis įprasta įmonių vadovams-savininkams, - bet atsiėmė savo pinigus mažindami kapitalą ir išsimokėdami dividendus, taip pat parduodami akcijas Biržoje. Uždirbo ir jie, ir smulkūs akcijų turėtojai.

Nenoriu savo pastabos taikyti visiems – yra aktyvių maklerių su savo mintimis, su kuriais įdomu bendrauti ir kartu priiminėti investicinius sprendimus. Bet jų vienetai. Finansų maklerių įmonių ir bankų departamentų vadovai galėtų užduoti paprastą klausimą – kiek naujų klientų pritraukta per mėnesį? Niekas nenori investuoti į nelikvidžią rinką? Gerai, tada kitas klausimas – kiek skambučių padarėte ar el. laiškų išsiuntėte? Ir dar sunkesnis klausimas – kiek piniginių lėšų galite pritraukti per savo klientus konkrečiomis sąlygomis, konkrečiai akcijų / obligacijų emisijai?

Gerai, finansų makleriai gali atrasti deimančiukų. Bet jiems neįkandama patiems suorganizuoti didelio akcijų ar obligacijų paketo įsigijimą ar įmonės atvedimą į Biržą, tam reikalingi FMĮ ir bankų įmonių finansų departamentai ir investiciniai bankai.

Aukščiau paminėjau Biržos darbuotojų susitikimus su klientais. Bet pati Birža akcijų neplatina ir investuotojų įmonėms nepritraukinėja. Kiek įmonių aplankė investiciniai bankininkai? Prieš kelias dienas vienos vidutinės, bet gerai žinomos bendrovės vadovui, į kurio vadovaujamą įmonę yra investavę užsienio kapitalo fondai ir jis supranta, kas yra obligacijos, per pusvalandį sudėliojau planą, kaip prisitraukti kelis milijonus litų. Keli milijonai? Hmm, niekas su tokiomis sumomis nedirba. Bet ir vėl prisiminkim "Linas Agro" istoriją. Pradėkim nuo mažo, auginkim.

Kitas pastebėjimas – visi konsultuoja ir tarpininkauja prisitraukiant kapitalą. Kas nors surizikuokit ir prisiimkit įsipareigojimą išplatinti arba įsigyti akcijų/obligacijų paketą. Jeigu gerai išmanote rinką, žinote investuotojų lūkesčius,  išspręskit bendrovės problemą – prisiimkit įsipareigojimą, gaukit už tai gerą atlygį. O ne pasakokite, „kas būtų, jeigu būtų“ ir „kas bus, jeigu niekas nepirks“.

Dar vienas pastebėjimas. Žinau kelias buvusias kompanijas, kurios gana sėkmingai pritraukė lėšų kelioms bendrovėms, gaudamos savininkams maksimalią naudą. Deja, po kelių „sėkmingų“ sandorių investuotojai suprato, kad permokėjo investuodami. Iš to sekė nuostoliai. Bet vėliau nukentėjo ir pačios bendrovės. O svarbiausia, užsidarė ar sunyko patarėjų kontoros – iš jų paprasčiausiai niekas nenorėjo pirkti.

Ne visada sėkmingas sandoris turi būti sudaromas aukščiausia kaina. Suprantu, kad sunku tai padaryti, bet turi būti patenkintos visos pusės.

Tiesa, kas dabar galėtų organizuoti IPO? GILD, "Orion", "Finasta"? Kokie žmonės sudaro sandorius? Jonas Kvedaravičius, Aidas Galubickas, Žygintas Mačėnas, Šarūnas Skyrius? Per paskutinius kelerius metus, deja, neišgirdau naujų vardų. O juk aš sakau – tai žmonių ir pažinčių verslas. Niekas nebendrauja tik su etikete.
Tiesa, gali siūlyti įdomiausius variantus, mažiausius komisinius, bet.. viską sprendžia įmonių vadovai ir savininkai.
Jau klasika tapęs vaizdas – bendrovė įvykdo IPO, daug triukšmo, šampano ir... tyla eteryje. Prekyba akcijomis slopsta, o su apyvartomis krenta ir kainos. Šioks toks pagyvėjimas įvyksta prieš akcininkų susirinkimą ar įvykus nelaimei. Ir jau tada vadovai gali bandyti palaikyti rinką pirkdami akcijas, įvairiai skatinti ir nieko nepasiekti. Akcijos – tai tikėjimas. Tikėjimą parduoti labai sunku, o sugriaut...

Paskutinis pavyzdys – "Interrao Lietuva". Manau, teisingas ėjimas prisitraukti investuotojų kartu kotiruojant akcijas Biržoje. Kad galima būtų atsispirti galimam politiniam spaudimui, kuris neišvengiamas šiame sektoriuje, šiek tiek pataisyti „rusiškos kompanijos“ reputaciją. Puikus pristatymas, vadovų dėmesys ir logiški atsakymai į pateiktus klausimus. Ir kas toliau? Atsidarome interrao.lt puslapį ir ką matome? Žinutės "valstybei sumokėjom tiek milijonų litų mokesčių"... Ir taip kas ketvirtį. Ar investuotojui tai įdomu? Bet gal Varšuvoje tos informacijos daugiau. Dabar jau daugiau informacijos dedama po to, kai... pranešė, kad per šių metų trečią ketvirtį dėl galimai dirbtinai ribotos konkurencijos patyrė 20 mln. Lt nuostolį. Aš žiniasklaidoje skaitau, kad Lietuva galimai patirs dėl šio ribojimo 800 mln. Lt. nuostolių. Bet visa tai atsitiko ne vakar. Kur pranešimas apie esminį įvykį, kad galimai ribojama konkurencija? Iš karto krenta pasitikėjimas vadovybe, kaip ir akcijų kaina. Ir praleista puiki proga per pranešimą žiniasklaidai ir investuotojams ginti savo pozicijas. Tai kas vis tik ten vyksta?

Nuoseklus darbas su investuotojais, ne tik savalaikis privalomos, bet ir papildomos informacijos pateikimas, išsamus problemų išaiškinimas, tiesiogiai įtakoja akcijų apyvartas ir kainas.

Dar yra įmonių vadovų, savininkų, ieškančių papildomos naudos iš savo įmonių. Per visokias sąskaitas, tantjemas, ir t.t. Traukiami pinigai tikrai neprideda populiarumo vadovams, iškreipiami rezultatai, krenta moralė. Ar nepaprasčiau uždirbti iš įmonės akcijų kurso augimo, opcionų? Atsimenu, kai Gintauto Pangonio komanda perėmė AB „Grigiškės“ valdymą. Į mano klausimą, kaip pavyko sutvarkyti jam iki tol mažai žinomą verslą, atsakymas ir pritrenkė, ir sužavėjo – „pirmiausia nereikia vogti iš savęs“.

Gintautas Pangonis, atvirai bendraudamas su investuotojais, pateikdamas įmonės planus, kantriai aiškindamas nesėkmes, pelnė investuotojų pagarbą ir dabar AB „Grigiškės“ gali prisitraukti gana dideles sumas per Biržą kitų įmonių įsigijimui ar modernizacijai.

Man keista, kai girdžiu, kad pakankami didelės įmonės skolinasi lėšas iš greitųjų kreditų bendrovių ar moka beprotiškai dideles palūkanas. Tuo metu kapitalo rinkos laukia naujų idėjų.

Šiuo metu, kai bankų ir Vyriausybės vertybinių popierių obligacijų palūkanos pasiekė rekordines žemumas, labai palankus metas prisitraukti santykinai nebrangaus kapitalo per obligacijas. Aišku, tai liečia stabiliai dirbančias, augančias kompanijas, o ir pirmos investicijos būtų nedidelės ir nebūtinai per Biržą. Bet norint įveikti kelią, reikia žengti pirmą žingsnį.

Baigdamas noriu pasakyti: silpna Baltijos šalių vertybinių popierių rinka – nearti dirvonai ir dar neuždirbti pelnai. Įmonės neateina, nes nėra investuotojų, investuotojai aktyviai nedalyvauja, nes nėra įmonių... Prieš penkis, dešimt, penkiolika metų pritraukdavom milijonus ir Biržos techninis lygis bei galimybės buvo visai kitos. Dabar turime eilę sėkmingų istorijų. Taip pat ir nusivylimų, bet juk tai nors ir skausmingos, bet vis dėlto pamokos. Turime vis dar sparčiai augančią išprususių ir patyrusių investuotojų visuomenę, tai gal, mieli finansų makleriai, bankininkai, savininkai ir akcininkai, gal iki Biržos 30-mečio susikurkime sau patrauklią Vilniaus biržą? Su didelėmis apyvartomis, nerealiomis finansinėmis galimybėmis ir perspektyvomis?