Kurioje pusėje Atlanto gyventi geriau?..

Knygoje amerikietis autorius lygina JAV ir Europos ekonominę, politinę, socialinė sistemas. Hill'as bando griauti įsisenėjusius stereotipus apie europietiškąją sistemą, tokius kaip “per didelė mokesčių našta”, “neefektyvios ir biurokratinės struktūros”, „amžinai didelis nedarbas“, „neefektyvi politika”, ”sklerotiškas ūkis“...

Europa knygoje pristatoma kaip moderni, šiuolaikines technologijas sparčiai diegianti nuosaiki kapitalistinė sistema, užtikrinanti sveikatos apsaugą, išsilavinimą, tolygų ūkio veiklos rezultatų paskirstymą ir gyvenimo kokybę didžiajai daliai populiacijos.

Europietiškasis "gerovės valstybės“, socialinės rinkos ekonomikos modelis yra pranašesnis modelis nei JAV "Amerikietiškoji svajonė". „Nuo lopšio iki karsto“ socialinės apsaugos sistema, demokratinės struktūros, nuosaiki užsienio politika, ekologinė savimonė – visais šiais aspektais, anot autoriaus, europietiškoji sistema lenkia amerikietiškąją.

Pagrindiniai pranašumą kuriantys įrankiai – „bendradarbiavimas“ (codetermination) ir „lankstus saugumas“ (flexicurity). Pirmasis apibūdina paplitusią praktiką turėti darbuotojus kaip atstovus įmonės valdyme, bendrai priimti sprendimus. Lankstus saugumas – tai darbo rinkos gebėjimas adaptuoti žmones prie pokyčių. Jei netenki darbo, yra galimybė mokytis, gauti papildomą išsilavinimą, keisti specializaciją. Jei gimsta vaikai, gali gauti lankstų darbo grafiką, turėti daugiau laisvadienių, pakankamas pajamas. Ypač geros sąlygos sukurtos moterims.

JAV, priešingai, laisvos rinkos ideologija paremtas modelis yra per daug militarizuotas. Užsienio politika vis dar Vietnamo karo laikų lygio, vyrauja jėgos kultas. Cituojant R. Kaganą, „Amerikiečiai kilę iš Marso, europiečiai – iš Veneros“. JAV "demokratija" nėra demokratija, mat institucijos nereprezentatyvios, mažumos partijos beveik neturi balso. Vyrauja didžiųjų korporacijų diktatas – iš darbuotojų bandoma išspausti viską, jų sąskaita taupoma. Nesugebama užtikrinti sveikatos apsaugos. Šalis be saiko ir sąžinės graužaties švaisto gamtos išteklius. Amerikietiškoji sistema apibūdinama kaip „Wall Street kazino kapitalizmas”, ”šuo valgo šunį“, „laimėtojui tenka viskas“. Ūkio veiklos rezultatų diduma tenka mažai grupelei išrinktųjų.

Nors dauguma skundžiasi, kad Europoje didesni mokesčiai, amerikiečiai, kad ir turi daugiau oficialių pajamų "po mokesčių", didelę dalį jų turi išleisti tam, ką europiečiai gauna nemokamai ar pigiau - mokslą, sveikatos apsaugą, viešąjį transportą ir t.t.

* * *

Apskritai knyga įdomi ir informatyvi. Smagu, kad knygoje - ne tik blankūs apibendrinimai, bet gausu ir pavyzdžių bei detalių.

Gal tik kai kur per daug apibendrintas tas „europietiškas“ modelis. Toli gražu nėra ta Europa vienalytė. Kad ir paėmus Lietuvą ir kokią Skandinavijos šalį - gyvenimo lygis skiriasi, ir mentalitetas visai kitas. Arba autoriaus pasakymas kad europiečiai gyvena lėčiau, pasimėgaudami, iliustruodamas tai tendencija turėti ilgesnius pietus, daugiau bendravimo jų metu – tai galioja, manau, daugiausia Pietų Europai. Vakarų Europoje, ypač didmiesčiuose, gyvenimas verda gana aktyviai, ir, deja, greito maisto kultūra įsigalėja ir čia: pietų metu dažnai pamatysi gatvėje mėsainius ir dešrainius šlamščiančius praeivius.

Nepažįstu amerikietiškojo modelio iš savo patirties - negyvenau, neišbandžiau. Tačiau iš to, kiek esu girdėjusi ir skaičiusi, amerikietiškoji sistema atrodė man visad pranašesnė visų pirma dėl savo dinamiškumo ir didesnių galimybių.

Pati gyvenu Europos Vakaruose, Skandinavijoje. Nors tikrai jaučiu, kad gyvenimas kokybiškas ir patogus, kartais pamanau, kad turiu daugiau energijos nei iš manęs reikalaujama, ir kad galėtų būti šiek tiek daugiau konkurencijos :)

Taigi, manau, neįmanoma įvertinti nei vienos ekonominės/socialinės/politinės sistemos vienareikšmiškai. Kaip ir su investicijomis: didesnė tikėtina grąža lydima didesnės rizikos, o gerai diversifikuotas portfelis leidžia ramiau miegoti. Kas „geriau“ – čia jau individo preferencijų klausimas...