Ir dar truputį apie valiutas
                                                                                            
                                                                                    Euro zonos problemos gerokai pakoregavo euro-dolerio santykį...

Spekuliantai, panašu, įtikėjo 1992-ųjų Europos valiutos sistemos krizės scenarijumu: jų trumposios eurų pozicijos Čikagos prekių biržoje pasiekė rekordinį lygį, paskutinį kartą stebėtą tik po Lehman bankroto 2008-ųjų rugsėjį.
Įdomu tai, kad apsidraudimo nuo Graikijos (euro zonos narės (!!!)) bankroto kaina, pavijusi ir lietuvių, ir estų, jau vejasi ir latvių skolos rizikos premiją...

Taigi tie, kas dar perka Graikijos valstybės skolą, pasirengę mokėti apie 3.5% per metus nuo nominalo, kad apsisaugotų nuo šalies nemokumo (kapitalo praradimo rizikos).
Nemažai kas ginčija, kad euro silpnėjimas JAV dolerio atžvilgiu yra nepagrįstas fundamentais dėl kelių priežasčių: pirma, JAV pati turi ne mažesnių skolos problemų; antra, Graikija – smulkmė, tesudaranti 2% euro zonos ūkio.
Na, kaip pažiūrėsi...
Skirtingai nuo euro, dolerio bent kol kas tikrai neatsisakoma. Aukcionuose JAV Vyriausybės vertybiniai popieriai tiesiog šluojami - su paklausos/pasiūlos (bid-to-cover) santykiu gt;2.5).
Kad ir kalba kinai ir naftos eksportuotojai apie ketinimus diversifikuoti, JAV skolos vertybinius popierius toliau sėkmingai perka. O skola, kaip žinia, nėra problema, kol pasiūlai yra adekvati paklausa.
Dėl Graikijos nereikšmingumo euro ūkyje irgi galima ginčytis. Kad būtų čia tik Graikijos problema. Bet juk turime dar ir kitas PIIGS šalis su panašiomis problemomis – Ispanija, Italija, Airija, Portugalija, kurios, kartu paėmus, sudaro dar beveik 25% euro zonos ūkio.
Tad vokiečių pažadai gelbėti periferiją man irgi kaip šakėm ant vandens. Išgelbės graikus, tuoj pasigirs “me too” reikalavimai. Ir pamėginkit jūs tada įtikinti vokiečių ar prancūzų mokesčių mokėtojus...
Taigi euras nėra ta valiuta, kuri galėtų pakeisti JAV dolerį, kaip pasaulinę rezervų valiutą, nors tokia alternatyva neseniai svarstyta kaip viena iš labiausiai tikėtinų – jau vien dėl euro vietos rezervų struktūroje...

Kalbant apie rezervų valiutą, be euro, juanio, TVF valiutos krepšelio, JAV doleriui ateity yra ir kitų potencialių konkurentų. Antai prieš kelias dienas teko diskutuoti su vienu rizikos kapitalo (venture capital) įmonės partneriu, kuris šventai tiki viena alternatyva visoms valiutų sistemoms – vandenilio standartu. Pakalbėjau, pamąsčiau, paskaitinėjau šia tema pati, ir susidėliojo keletas argumentų, kodėl vandenilio valiutos standartas galėtų veikti:
Tiesa, yra ir šiokių tokių keblumų tokiai sistemai. Kiek žinau, vandenilio gamyba kol kas dar nėra efektyvi, t.y., jam pagaminti reikia energijos, ir procese nemaža dalis jos išeikvojama.
Dar viena bėda yra ta, kad pigiausia vandenilį šiuo metu gaminti būtent naudojant taršius šaltinius – naftos produktus – o ne saulę, vėją ar kitą atsinaujinančią energiją. Net ir vandenilio standartą įvedus sunku būtų įtikinti OPEC, Rusiją ir kitus naftos regionus, kad gamybai pasitelktų ne naftą. Tada ir ”žalias” argumentas nublanksta.
Taigi nors vandenilio, kaip valiutos standarto, idėja visai nebloga, ir tikrai patrauklesnė nei popierinės euro, juanio ir pan. alternatyvos, kol vandenilis netaps energijos standartu, vargu ar galima būtų juo paremti pasaulio pinigų sistemą.
VERSLO TRIBŪNA
Na, o aš kol kas pasilieku prie savo konservatyvios nuomonės. Su doleriu – ir laimėj, ir nelaimėj...