Alkana dujų Azija – grėsmė Lietuvos terminalui

Lietuva „Gazprom“ už dujas šiuo metu moka apie 14,5 USD/MBtu (milijonų britų terminių vienetų). Norėdama įsigyti pigesnių dujų per suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalą, Lietuva turi nurungti Japoniją, šiuo metu už dujas mokančią 18 USD/MBtu.Žinoma, Lietuvai lieka galimybė „gaudyti“ pavienius laivus, priverstus greitai, nepasiekus Azijos, prisišvartuoti ar palūkėti trumpalaikio kainos kritimo Japonijos biržoje – Europoje galime pasiūlyti konkurencingiausią kainą. Bėda ta, kad Europa SkGD tiekėjų nebedomina.

Energijos skurdas

Ashna Rahman, energetikos informacijos agentūros „Platts McGraw Hill Financial“ analizės skyriaus vadovė Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, interviu VŽ teigia, kad netgi ne Japonija, bet Indija ir Bangladešas bus pagrindiniai žaidėjai ateityje, kalbant apie SkGD importą.„Nežinau, kodėl Europoje mes kalbame tik apie Japoniją. Taip, šiuo metu ji perka daugiausiai SkGD, bet jos gyventojų skaičius ir potenciali paklausa yra itin maža, palyginti su likusiu žemynu. Mes pamirštame Indiją, Bangladešą, Indoneziją – taip, jie degina anglis, bet tampa vis labiau išalkę dujų. Ir tai yra du milijardai žmonių“, – kalba ekspertė.Anot jos, Japonija turi daug pasirinkimų – šalis gali įjungti savo atomines elektrines, prie ko, panašu, kad einama, gali pereiti prie biokuro vartojimo. Paradoksalu, tačiau neturtingos Azijos šalys neturi daug pasirinkimų.„Taip, jie neturi pinigų, bet supranta, kad auga sparčiai ir, norėdami tai išlaikyti, jie turi turėti energijos. Šiuo metu jie net negali užtikrinti, kad ligoninės dirbtų visą parą. Taigi, šios šalys sako, kad didžiausias skurdas yra energijos skurdas – ne negalėjimas užtikrinti visuotinio švietimo ar išvengti bado. Azija suprato, kad energetikos infrastruktūra yra vienintelis kelias ištrūkti iš skurdo rato. Taigi, nors jie neturi už ką valgyti, jie skiria milžiniškus pinigus energetikos subsidijoms – ar tai būtų vietinė anglies gavyba, ar užsienio dujų pirkimas“, – pasakoja p. Rahman.Indija ir Bangladešas išgauna anglis, tačiau jų gavyba sparčiai mažėja ir miestams trūksta elektros. Problema šiose šalyse ta, kad anglių importuoti jos negali – pakenktų savo pačių subsidijuojamai gavybai numušdamos kainas, o gausybė žmonių kasyklose liktų be darbo. Todėl valstybėms labiau apsimoka investuoti į dujų importą, o tai reiškia būtent SkGD – vamzdžius tiesti būtų per toli. Kai kurie Indijos regionai išgauna ir dujas, tad turi jomis kūrenamų elektrinių – infrastruktūra elektros gamybai yra, reikia tik daugiau terminalų.„Kadangi jie neturi pinigų investicijomis, užsienio kompanijos ateina ten, pastato dujinimo įrengimus su sąlyga, kad valstybės pirks dujas iš jų“, – sako p. Rahman.

Lietuvos dujų terminalas

Šiame kontekste abejotinos Lietuvos SkGD terminalo perspektyvos tiek dabar, tiek po kelių metų, kai galvą pakels Azijos milžinės.Bjornas Brochmanas, verslo analitikos kompanijos „Point Carbon Thomson Reuters“ dujų rinkų analizės vadovas dėsto, kad Lietuvos terminalo situacija yra ypatinga – viena vertus, labai palanki, kita vertus, tai nereiškia užtikrinto tiekimo.„Lietuvai gerai tai, kad iš „Gazprom“ ji gauna dujas labai brangiai ir gali pasiūlyti aukščiausią kainą Europoje. Yra laikotarpių, kai Japonijoje kainos yra žemos, siekia apie 14 USD/MBtu, tuomet Europoje jas galima pirkti už 11–11,5 USD/MBtu dėl mažesnių transportavimo išlaidų. Tuomet Lietuva gali pasiūlyti geresnę kainą, nei dauguma Europos terminalų. Taigi, kai Europa apskritai gali gauti dujų, šis terminalas gali būti pirmasis, jas gavęs“, – aiškina p. Brochmannas.Tačiau jis kategoriškas, kalbant apie ilgalaikę sutartį.„Nematau, kas galėtų jums tokią pasiūlyti. Jei galų gale kažkas su jumis ją pasirašys, po sutartimi turės slypėti labai gudri politika. Bet žiūrint iš gryno verslo perspektyvų, nematau SkGD gamintojo, kuris galėtų pasirašyti ilgalaikę sutartį, kurioje numatyta kaina būtų mažesnė, nei dujų iš Rusijos“, – konstatuoja p. Brochmannas.Ponia Rahman – atsargesnė, tačiau taip pat gerų perspektyvų, kalbant apie ilgalaikę tiekimo sutartį, nežada.„Faktas, kad jums reikia tiek mažai SkGD, reiškia, kad jūs neturite gerų derybinių pozicijų. Ką aš siūlau – vis dėlto bandyti kažkaip įrašyti dujų kainą savo sutartyje su tiekėju, jei ketinate pasirašyti ilgalaikę sutartį. Tai yra, kad kaina būtų nustatoma ne tik pagal naftos kainas, bet ir pagal likvidžia dujų rinkos kainą, tarkime, NBP arba TTF biržoje“, – pataria p. Rahman.Jei Lietuva bandytų žaisti su trumpalaikėmis sutartimis, ji tikrai galėtų užsitikrinti pigesnes dujas vasarą, tačiau norint tokių žiemą, reikia turėti ilgalaikę sutartį. Būtent tokią pasirašyti šiuo metu bando „LitGas“.Beje, išgirdusi, kiek Lietuva šiuo metu už dujas moka „Gazprom“, p. Rahman tuo patikėti negalėjo.„Tai kosminė kaina!“, – stebėjosi ekspertė.

Europą užvaldo „Gazprom“

Šiuo metu, „Platts“ duomenimis, 75% Europos dujų importo tenka „Statoil“ ir „Gazprom“ – per tris metus šis skaičius tebuvo 59%. 4 proc. punktais sumažėjo Šiaurės Afrikos importas (iki 12%), bet labiausiai krito SkGD dalis – nuo 25% iki 13%.Pasak p. Rahman SkGD toliau importuojamos į Europą, tačiau psiekusios krantą jos iškeliauja atgal į Aziją, nes kainos tokios aukštos, kad iš Kataro ar Alžyro pagal ilgalaikes sutartis pirktas dujas siųsti į Japoniją.Be to, „Statoil“ dalis veik neauga – per tris metus ji padidėjo nuo 33% iki 37%. Tuo metu „Gazprom“ dalis išaugo nuo 26% iki 38%.„Norvegijos produkcija mažėja, jie neturi skalūnų, kad ją padidintų. O „Gazprom“ turi išteklių, be to – daug infrastruktūros. Jei vienas dujotiekis perpildytas, jie gali naudotis kitu, tokios galimybės norvegai neturi“, – pasakoja p. Rahman.Pasak p. Brochmanno, Europa vis dar gauna šiek tiek SkGD tik dėl tam tikrų išskirtinių sąlygų, tačiau jei kainos Azijoje laikysis ir toliau, importas mažės.„Į Europą keliauja labai mažai krovinių, perkamų biržoje. Ispanija gauna labai daug SkGD, bet jie turi ilgalaikę sutartį su Alžyru. Sutartis Alžyrui buvo labai palanki, kai buvo pasirašyta, dabar neneša jokios naudos. O Ispanija tas dujas siunčia į Lotynų Ameriką ir pelnosi iš kainų skirtumo. Dujos ir kitur importuojamos arba pagal ilgalaikes sutartis, arba tai yra kroviniai, kuriuos vežėjams reikia parduoti skubiai (angl. distressed cargo) – arba pirkimas atšaukiamas, arba laivui reikia prisišvartuoti“, – kalba p. Brochmannas.Šiek tiek dujų Europai tiekia ir Kataras, didžiausias SkGD gamintojas. Kataro dalis viso pasaulio SkGD ekporte, 2011 m. Tarptautinės dujų sąjungos duomenimis, yra apie 30%.„Jie tiekia šiek tiek dujų Jungtinėje Karalystėje, net jei kainos ten yra žemos. Tai reikia suprasti kaip balansavimo veiksmus – Kataras nenori perpildyti Azijos rinkos. Jei kainos ten pradeda kristi, jie yra atsargūs ir nenori jų numušti, nes prarastų daugiau“, – kalba ekspertas.Pasak p. Brochmanno, Katarui taip pat ekonomiškai neapsimoka neišgauti dujų, jei jas pardavus atsiperka bent veiklos išlaidos.

Paklausos potencialas

Tiesa, yra ir kiek kitokių nuomonių dėl dujų rinkos ateities. Karren Sund, „Sund Energy“ steigėja ir vadovė, kuri konsultuoja ir Lietuvą SkGD terminalo klausimais, savo prezentacijoje Baltijos energetikos forume teigė, kad tiek aukštos dujų kainos Azijoje, tiek žemos kainos JAV nėra stabilios ir ilgai neišsilaikys.Pasak jos, taisykles gali pakeisti ir JAV, kuri jau po metų ar dviejų pradės eksportuoti SkGD, o 2025 m. jos eksportas turėtų pasiekti 20 mlrd. kub. m – tiek, kiek šiuo metu į Japoniją transportuoja Kataras.Tačiau p. Rahman nesutinka.„Eksportuoti skalūnų dujas suskystintu pavidalu pasaulinėms rinkoms JAV visų pirma yra politinis klausimas. Leidžiama tai daryti tik keliems projektams iš tūkstančių siūlomų. Ir jie tai leis tik tol, kol dujų eksportas nereikš, kad jų vietos kaina kyla – nei viena vyriausybė to neleis“, – sako p. Rahman.Anot jos, netgi jei tai kiek sumažintų kainas Japonijoje, Europoje kainų tai nekeis, o alkanos Azijos veiksnys išlieka. Ponas Brochmannas apskritai abejoja, ar SkGD kaina ilguoju laikotarpiu gali nukristi.„Kalbant apie SkGD, gamyklą galima pastatyti ten, kur yra dujų, kurias ne per brangu išgauti. Tuo metu importo terminalą galima pastatyti bet kur, nereikia jokių specifinių geologinių sąlygų. Taigi, paklausa turi daug didesnį potencialą nei pasiūla. Tai nereiškia, kad paklausa visada viršys pasiūlą, bet potenciali paklausa visuomet bus didesnė. Nesakau, kad SkGD kainos neturi viršutinės ribos, bet jos visada turės polinkį kilti, išskyrus trumpus laikotarpius, kai, sakykime, vienu metu bus įjungtos dvi gamyklos“, – aiškina p. Brochmanas.„Point Carbon“ duomenimis, Azija nuperka 70% visų pasaulio SkGD, vien Japonija ir Korėja – 50%. 2012 m., palyginti su 2011 m., augo importas ne tik į Japoniją, bet ir į Braziliją, Kiniją, Meksiką, Indiją, Argentiną.