AB „Orlen Lietuva“ užmojai – didesnis efektyvumas, mažesnės sąnaudos ir nauja produkcija
Ketvirtą veiklos dešimtmetį skaičiuojanti naftos perdirbimo įmonė šalia Mažeikių pasitinka iš tolo matomais kaminais, apsauga ir neįspūdingos išvaizdos administraciniu pastatu, burbteliu sau mintyse žengdamas į įmonės valdas.
Rimtesnė pažintis su naftos perdirbimo bendrove prasideda Viktoro Vasilavičiaus, generalinio direktoriaus pavaduotojo gamybinės veiklos valdymui, kabinete, čia p. Viktoras apipila skaičiais. Šimtai milijonų sumokėtų mokesčių, perdirbimo apimtis, rinkos dalis ir , žinoma, milijoninės įmonės investicijos.
Didžiausios investicijos padarytos prieš 5 metus, mat pagal ES nutarimus 2008 m. visi perdirbėjai turėjo pereiti prie „Euro 5“ ekologinių standartų.
„Dabar gan stabiliai investuojame po 90 mln. USD kasmet, šiemet irgi planuojame panašią sumą. Pirmiausia – į veiklos efektyvumą. Be to, visiškai rekonstruosime vieną įrenginį“, – pasakoja pašnekovas.
„Gamybos biudžetas – 1,3 mlrd. Lt. Tai viskam – energetikai, kurui, katalizatoriams, reagentams. Jei sumažiname 5%, tai labai nemenka suma susitaupytų. Vien kurui išleidžiame 800 mln. Lt. Yra ką veikti, energetika turi būti labai efektyvi, taupi“, – pažymi p. Vasilavičius.
Obamos politikos pasekmė
Kasmet maždaug po 10 mln. t naftos perdirbanti įmonė išnaudoja apie 90% gamybos pajėgumų. Pusė pagamintos produkcijos išvežama sausumos keliu, o kita – jūros.
„Kuo daugiau parduotume sausumoje, tuo mūsų pelningumas būtų didesnis. Viena kaina – nugabenti produkciją iki JAV, o iki Talino – kitas reikalas“, – lygina p. Vasilavičius.
Tačiau pelningumą lemia ne tik patekimo pas klientus kelias. Kuo šviesesni pagaminami produktai, tuo jie pelningesni.
Juodasis produktas mazutas sudaro 17% visos pagamintos produkcijos, tačiau įmonei jis nuostolingas, nes kaina mažesnė nei perkamos naftos. Beje, visas mazutas eksportuojamas į Roterdamą. O iš ten jis keliauja į Azijos rinką.
Iš vienos tonos naftos gaunama 930 kg produktų, apie 75% – tie, kurių kaina yra didesnė nei naftos kaina.
Ponas Vasilavičius akcentuoja, kad per pastaruosius keletą metų naftos produktų rinkoje vyksta nemenki pokyčiai ir jie ypač nepalankūs Europos naftos perdirbimo įmonėms, ne viena jų jau buvo priversta nutraukti gyvavimą.
„Anksčiau būdavo taip: Europoje vyksta dyzelizacija, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje ar Šveicarijoje, 90% automobilių įsigyjama su dyzeliniais varikliais. Amerikiečiai buvo pripratę gyventi kitaip – automobilius rinkdavosi bent 3 l darbo tūrio benzininiais varikliais“, – prisimena pašnekovas.
Tad ilgainiui susiformavo tokia rinkos padėtis, kad JAV trūko benzino, o Europoje – dyzelino. Atitinkamai Europoje veikiančios perdirbimo įmonės į JAV eksportuodavo benzino, o iš JAV į Europą plaukdavo dyzelinas, jo dalį europiečiai pirkdavo ir iš Rusijos, Azijos.
„Prezidentas Barackas Obama pradėjo vykdyti nepriklausomą energetikos politiką. Tos naftos verslovės, kurios buvo užkonservuotos ateičiai, vėl pradėjo veikti, padidėjo perdirbimo apimtį. Benzino jie pradėjo gaminti gerokai daugiau, dyzelino – taip pat. Tad tas europietiško benzino upelis į Ameriką pradėjo sekti. Mes, įvairios agentūros prognozavome, kad benzino eksportas į JAV užsidarys 2020 m., o dabar matome, kad viskas įvyks gerokai greičiau. Jei politika nepasikeis, tai įvyks ir 2015 m.“, – svarsto p. Vasilavičius.
Besikeičiančios aplinkybės, dvigubai sumažėjusios naftos perdirbimo maržos, ne tik OL bet ir visas kitas Europos gamyklas verčia ieškoti naujų rinkų benzinui, daugiausia potencialo turi Afrikos ir Azijos kryptys.
Produktotiekis ir nutrūkusi draugystė
„Įmonės, kurios neinvestuoja į atnaujinimą, energijos naudojimo efektyvumą, turi mažą įrenginių skaičių, jos mirs“, – dar kartą veiklos efektyvumo svarbą pabrėžia p. Vasilavičius.
Tačiau būtina apkarpyti išlaidas ne tik energetikai, bet ir transportui. Produktotiekis į pajūrį – viena iš svarbiausių įmonės veiklos tęstinumo sąlygų.
„Dabar mes mokame pinigus, ir nemažus. „Lietuvos geležinkeliai“, žinoma, džiaugiasi. Jie uždirba, o mes – ne“, – vertina OL atstovas.
Ponas Vasilavičius preliminariai skaičiuoja: jei produkcija būtų transportuojama į pajūrį ne geležinkeliu, o nutiestu produktotiekiu, OL išlaidos sumažėtų 40–50%.
Statybos truktų iki 5 metų, tačiau ilgiausiai užsitęstų ne patys statybos darbai, o pasirengimas, žemės išpirkimas, kiti teisiniai aspektai, tad be Lietuvos valstybės, Vyriausybės pagalbos tokio projekto nė negalima pradėti.
„Konkurencija Baltijos šalių regione yra didelė. Daugelio įmonių apkrova panaši. O geriausiai sekasi įsikūrusioms prie jūros kranto, nes tokių bendrovių mažesnės transporto sąnaudos“, – verslo aplinką vertina OL atstovas.
Klausiame, o koks būtų efektas, jei nafta atkeliautų ne jūra per Būtingę, o jau senokai Lietuvai uždarytu „Draugystės“ naftotiekiu?
„Vertinant ekonominę pusę, dabar teigiamas efektas jau nebūtų didelis dėl į transportavimo sąnaudų. Vienintelė nauda, kokia buvo „Yukos“ laikais – per Būtingę eksportuodavome naftos ir gaudavome 10–15 mln. USD pajamų. Tačiau dabar pakitusi ir Rusijos strategija – ji pati nori perdirbti naftą ir eksportuoti galutinį produktą“, – pasakoja p. Vasilavičius.
Vamzdžių karalystėje
Kokia pažintis su gamybos įmone kabinete? Pasipuošiame specialia apranga ir jau esame pasirengę ekskursijai. „Ką norite pamatyti?“ – klausia šeimininkas p. Vasilavičius ir kiek nustemba, kad tarstelime „viską“, nors žinome, kad teturime valandžiukę. Šokame į palydovo automobilį, nes pėsčiomis apibėgti milžinišką teritoriją būtų sudėtinga. „Čia ateina nafta, čia vyksta pirminis perdirbimas. Pirminio perdirbimo įrenginyje nafta pradedama distiliuoti į tam tikrus komponentus, benzinus, žibalą, dyzeliną ir mazutą. Ten vyksta giluminis naftos perdirbimas, jis pelningesnis. Nafta sieringa, turi visokių kenksmingų priemaišų. Jei nebūtų giluminio perdirbimo, tai viskas, galėtume uždaryti įmonę, nes ji būtų neefektyvi“, – paaiškina p. Vasilavičius.
VERSLO TRIBŪNA
Šiandieniniame pasaulyje, kuriame verslų partnerystės keičiasi kaip oro sąlygos, „MV GROUP Distribution LT“ daugiau kaip 30 metų išlieka patikimu partneriu daugeliui tarptautinių prekių ženklų. Kaip pavyksta išlaikyti šiuos santykius dešimtmečiais, kai rinkos sparčiai keičiasi, o konkurencija tik auga? Kodėl kai kurie ryšiai nutrūksta, o kiti išlieka tvarūs ir tik stiprėja? Atsakymas slypi ne marketingo šūkiuose, o kasdienės veiklos detalėse.
„UHB Agro“, priklausanti sparčiai augančiai UHB įmonių grupei, žengia dar vieną svarbų žingsnį tvarumo ir inovacijų link – pradeda NPK trąšų, praturtintų mikrobiologiniais priedais, gamybą. Tai strateginis sprendimas, paremtas rinkos tendencijomis, augančiu efektyvesnių, aplinkai draugiškų žemės ūkio technologijų poreikiu ir tvirta partneryste su pažangiausiais šio sektoriaus žaidėjais.
Rugsėjo 25 d. Vilniuje, Visorių informacinių technologijų parke (VITP), šeštus metus iš eilės vyks fotonikos konferencija „Baltic Photonics 2025“, į vieną vietą suburianti aukštųjų technologijų (angl. deep tech) kūrėjus, tyrėjus, Lietuvos ir Europos valdžios ekspertus bei verslo lyderius. Konferencijoje aptariamos sąsajos ir bendradarbiavimo galimybės tarp fotonikos pramonės ir kitų sektorių. Šiemet organizatoriai kvies pažvelgti į kosmoso ir gynybos sritis – ekspertai iš garsių Lietuvos ir Europos organizacijų diskutuos, kaip lazerinės technologijos gali prisidėti prie šių sričių proveržio ir kaip šį augimą gali išnaudoti Lietuva.
Pieno produktų grupė „Norfos“ parduotuvėse yra viena iš gausiausių tarp maisto prekių. Ją lenkia tik mėsos produktų grupė. Tokio pirkėjų palankumo „Norfoje“ parduodamas pienas ir jo gaminiai sulaukia dėl vertinamos kokybės, asortimento įvairovės ir ypač konkurencingos kainos. Ją didžia dalimi lemia tai, kad didelė dalis šiame prekybos tinkle parduodamų pieno produktų gaminama „Norfos“ įmonių grupei priklausančios UAB „Rivona“ valdomoje Alytaus pieninėje.
Naftos nematome, sieros kvapas jaučiamas, o regint gausybę vamzdžių, kilometrų vamzdžių apsuptyje, kyla natūralus klausimas – kiek iš viso nutiesta kilometrų.
„Atsakymo, informacijos nepateiks niekas. Niekas nemano, kad reikia skaičiuoti, o kam? Klausimas visiems kyla, bet negaliu atsakyti. Per metus po porą kilometrų dar atsiranda“, – skaičiuoja p. Vasilavičius, sveikindamasis su sutiktais darbuotojais.
Tai šen, tai ten verda darbas: keičiami vamzdžiai, šilumokaičiai, montuojami nauji įrenginiai – prie jų daugiausia pluša ne įmonės darbuotojai, o rangovai.
Didžioji dalis sutiktų pačios įmonės darbuotojų, įsitaisę dispečerinėse, atidžiai stebi įvairius parametrus. Išlikę ir senų valdymo įrenginių, po truputį jie keičiami į modernius. Vyriškoje darbo aplinkoje galima išvysti ne tik akvariumą, bet ir gerokai ūgtelėjusių gėlių.
Konkurentus pažįsta
Ponui Vasilavičiui sava ne tik Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, kurioje jis dirba 25 m.
Baigęs mokslus dabartiniame Kauno technologijos universitete, jis buvo paskirtas dirbti į įmonę, kuri Sovietų Sąjungos naftos perdirbimo įmonėse diegė naujus įrenginius – tad dalį regiono konkurentų jis pažįsta iš vidaus.
„Technologine prasme įmonės panašios. Apie dešimt metų jos buvo sustingusios, bet dabar pradėjo investuoti, gaminti aukštesnės kokybės degalų, milijardai skiriami chemijos produkcijos gamybai“, – pokyčių rinkoje regi jis ir pripažįsta, kad nuolat sulaukia pasiūlymų pakeisti darbovietę.
„Jie irgi tampa protingesni, mato, kaip viskas keičiasi. Tačiau pas mus visai kita darbo filosofija, o jiems dar daug ką reikia pakeisti“, – lygina p. Visakavičius, vedžiojantis nuo vieno objekto prie kito.
Privažiavus prie milžiniškų talpyklų zonos, jis išsyk paaiškina, kad įmonė turi 250.000 t naftos talpyklų – 10 dienų darbui. Įvairių talpyklų įmonė priversta turėti daug, nes įvairiose rinkose skirtingi ir kokybiniai degalų reikalavimai.
„Vienoki galioja Ukrainai, kitokie – Latvijai, dar kitokie – Estijai. Yra koks nors vienas kitoks rodiklis, ir viskas, turi gaminti kitokį produktą. Žinoma, tai apsunkina veiklą. Geriau, kad visi būtų vienodi. Dėl to labai pavydžiu lenkams, kurie savo vidaus rinkai gamina viena markę – ir viskas, nesuka sau galvos, ką pagaminti, kokius rodiklius pasiekti“, – veiklos skirtumus ir procesų sudėtingumą lygina p. Vasilavičius.
Įmonė turi daug užsakovų, o šie linkę savo degalinėse vėliau parduodamus degalus paįvairinti įvairiais priedais, kuriuos pristato patys užsakovai.
„Žinome, kas per priedai. Praktiškai visi iš „Basf“ perka, vieni – vienus, kiti – kitus“, – atskleisti užsakovų paslapčių nelinkęs p. Vasilavičius. Kalbėdamiesi atkeliaujame prie galutinio gamybos etapo – degalų išpildymo į geležinkelio cisternas. 15 minučių ir keturios 60 t cisternos, užpildytos uždaru būdu, jau bus paruoštos keliauti pas užsakovus. Apžiūrime ir OL naujovę – šiemet pradėjusį veikti sieros granuliavimo įrenginį.
„Naftoje yra apie 1,5% sieros, o degalai turi būti be sieros. Ji išvaloma. Sieros pirkėja yra – vežame į Kėdainių „Lifosą“, kuri naudoja sieros rūgštį“, – ekskursiją po gamyklą baigia p. Vasilavičius.
Istorija
*1964 m. buvusiosios Sovietų Sąjungos valstybinis Naftos ir chemijos komitetas pradėjo svarstyti naftos perdirbimo įmonės Lietuvoje idėją. Po poros metų Lietuvoje pradėta projektuoti naftos perdirbimo įmonę. Vieta buvo parinkta netoli Jurbarko.
*1970 m. Lietuvos valdžios institucijos kreipėsi į Maskvos valstybines institucijas prašydamos įmonės statybą perkelti prie Mažeikių. Galutinė statybos vieta buvo patvirtinta 1970 m. birželio 24 d.
*1972 m. pradėta statyti Mažeikių naftos perdirbimo įmonė.
*1980 m. pradėtas eksploatuoti pirmasis pirminio naftos perdirbimo įrenginys LK-1.
*1992 m. atsiskyrus nuo „Družbos“ įkurta valstybinė naftos transportavimo įmonė „Naftotiekis“
*1995 m. valstybinė naftos perdirbimo įmonė „Nafta“ reorganizuota į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, jos 90% akcijų priklausė valstybei.
*1995 m. pradėta Būtingės terminalo statyba.
*1998 m. akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, „Būtingės nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizuotos, bendrovės „Būtingės nafta“ ir „Naftotiekis“ prijungtos prie toliau tęsiančios *veiklą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“.
*1999 m. baigta Būtingės terminalo statyba, 1999 m. liepos 22 d. Būtingės terminale pripildytas pirmasis tanklaivis.
*1999 m. spalio 29 d. 33% „Mažeikių naftos“ akcijų įsigijo JAV bendrovė „Williams International“. Šiai bendrovei perduotas įmonės valdymas.
*2002 m. birželio 18 d. Rusijos naftos kompanija „Yukos“, „Williams“ ir Lietuvos Vyriausybė pasirašė akcininkų ir investicijų sutartis dėl 150 mln. USD vertės sandorio. Remiantis šiomis sutartimis, tiek „Williams International“, tiek „Yukos“ priklausė po 26,85% „Mažeikių naftos“ akcijų, Vyriausybei – 40,66 % akcijų. Be to, „Mažeikių nafta“ ir „Yukos“ pasirašė 10 metų sutartį dėl naftos tiekimo. Tų pačių metų rugsėjo 19 d. „Yukos“ įsigijo iš „Williams International Company“ papildomą 26,85% akcijų paketą
*2006 m. „Mažeikių naftos“ pagrindiniu akcininku tapo Lenkijos koncernas „PKN Orlen“.
*2009 m rugsėjo 1 d. AB „Mažeikių nafta“ tapo AB „Orlen Lietuva“.
*2013 m. balandį atidarytas naujas sieros degazavimo ir granuliavimo įrenginys.
Šaltinis: „www.orlenlietuva.lt“
Perdirbimo apimtis, mln. t
2009 m. - 8,7
2010 m. - 9,3
2011 m. - 9,5
2012 m. - 9,1
2013 m. - 10,1*
* prognozė
