Mirė buvęs JAV prezidentas J. Carteris
Demokratas J. Carteris nuo 1977 iki 1981 metų buvo 39-asis Jungtinių Valstijų prezidentas. Vėliau jis įgijo tarptautinį pripažinimą kaip nesavanaudiškas tarpininkas ir pagalbininkas tarptautiniuose konfliktuose – tarpininkavo Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Korėjoje, Bosnijoje bei Ruandoje. 2002-aisiais J. Carteriui už jo nuopelnus buvo skirta Nobelio taikos premija.
Praėjusius dvejus metus J. Carteriui namuose buvo taikoma paliatyvioji priežiūra. Pastarąjį kartą jis viešai buvo pasirodęs praėjusių metų lapkritį per savo žmonos Rosalynn laidotuves. Spalį J. Carteriui suėjo 100 metų. Jis buvo seniausias dar gyvas buvęs JAV prezidentas.
J. Carteris gimė žemės riešutų ir medvilnės augintojų šeimoje JAV Džordžijos valstijoje. Jis baigė Marilando karinio jūrų laivyno akademiją ir 1946 m. pradėjo tarnauti keliuose amerikiečių povandeniniuose laivuose. Paraleliai jis pradėjo studijuoti branduolinę fiziką ir inžineriją, tačiau mirus tėvui nusigręžę nuo laivyno ir mokslo ir perėmė jo įmonę.
Septintojo dešimtmečio pradžioje J. Carteris pradėjo reikštis politinėje veikloje: būdamas gerbiamas verslininkas ir atsidavęs baptistų bendruomenės narys, jis pasisakė už integraciją ir prieš rasinę diskriminaciją. Nuo 1963 m. jis ketverius metus dirbo Džordžijos valstijos Senate, 1966-aisiais kandidatavo į gubernatoriaus postą, tačiau nesėkmingai.
1971–1975 metais J. Carteris vis dėlto ėjo gubernatoriaus pareigas, tačiau negalėjo siekti perrinkimo ir tada dėmesį nukreipė į didžiąją politiką. Jau 1974-aisiais jis paskelbė dalyvausiantis demokratų kandidato į JAV prezidentus pirminiuose rinkimuose, siekdamas kandidatuoti pagrindiniuose rinkimuose 1976 m.
J. Carterį tada žinojo tik 2% gyventojų, 1976-ųjų pradžioje – 4%. Būtent šis nežinomumas padėjo jam įveikti tuometinį prezidentą Geraldą Fordą. Tada gyventojai po Watergate skandalo ir Vietnamo karo buvo praradę pasitikėjimą politikais.
Būdamas prezidentu, J. Carteris pasiekė laimėjimų užsienio politikoje: 1978 m. Egipto prezidentas Anwaras al Sadatas ir Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas pasirašė du taikos susitarimus – juos pasiekiant slaptose derybose prezidento rezidencijoje Camp Davide tarpininkavo J. Carteris. Sėkmė buvo ir strateginės ginkluotės apribojimo sutartis SALT II, kurią 1979 m. Vienoje pasirašė J. Carteris ir sovietų vadovas Leonidas Brežnevas.
Tačiau buvo ir nesėkmių: J. Carterio kadencija aptemdė 1979 m. įkaitų drama, kai Irano studentai per išpuolį prieš JAV ambasadą Teherane pagrobė per 50 amerikiečių. Įkaitai nelaisvėje praleido 444 dienas.
Dar vienas smūgis buvo 1979-aisiais, kai Sovietų Sąjunga įžengė į Afganistaną – J. Carteris tam nebuvo pasiruošęs. Jo pralaimėjimas respublikonui Ronaldui Reaganui buvo triuškinantis: savo įpėdiniui jis paliko silpstančią ekonomiką, augantį nedarbą, rekordinę 20% infliaciją ir neišspręstą Irano krizę.
Tada J. Carteris ėmėsi taikdariškos veiklos: jis 1982 m. Atlantoje įkūrė savo vardo centrą „Carter Center“. Jo tikslas buvo taikiai spręsti konfliktus, visame pasaulyje skatinti demokratiją ir įgyvendinti žmogaus teises. Nuo Bosnijos iki Haičio, nuo Rytų Timoro iki Nikaragvos, Sudane ir Eritrėjoje jis veikė kaip taikdarys.
1994 m. lankydamas Pchenjane Šiaurės Korėjoje J. Carteris pradėjo švelnėjimo etapą vidaus Korėjos konflikte. Po metų jis tarpininkavo pasiekiant paliaubas Bosnijoje ir Hercegovinoje, kurios išsilaikė keturis mėnesius. Dar 2017-aisiais 93-ejų J. Carteris buvo tarpininkas Šiaurės Korėjos konflikte.
2012 m. J. Carteris „už dešimtmečius trukusias nepailstamas savo pastangas taikiai spręsti tarptautinius konfliktus, skatinti demokratiją ir žmogaus teises bei ekonominį ir socialinį vystymąsi“ pagaliau buvo pagerbtas Nobelio taikos premija. Tai leido pamiršti daug nesėkmių jo prezidentavimo metais.
