Dovanotas laikas (šalyje nebėra vietos senukams)

Kai lietuviai savo nepriklausomybę buvo bepradedą tik tik kurti ir dygsniavo trispalves vėliavas, buvo toks pavydus kalbėjimas apie kitų šalių pensininkus (dažniausiai vokiečius, nes turbūt juos matydavome dažniau nei kitų tautų atstovus – Kuršių nerijoje): „Mūsų pensininkai tik varškyte minta ir ant krosnies sėdi, o jie po pasaulį sau važinėja, kavutę geria ir restoranuose vakarieniauja.“

Tais laikais, žinoma, dar būta ir didelio kontrasto: kokioje nors, sakykim, Nidoje kasdien restoranuose vakarieniauti galėjo tik lietuviai verslininkai, vertelgos ir piniguočiai (daugiausia jauni – tie iš vyresnių, kurie turėjo pinigų, nekentė minties apie kasdienį išlaidavimą restorane už savus), o štai keliautojai buvo kitas reikalas. Taip buvo anksčiau.