Po „varguolių“ vėliava pasislėpus

Jei būtų priešingai, akcentai būtų dedami kitaip: ne populistiniu „turtingesni gali prisidėti daugiau“, o pilietiškai patriotišku „valstybę ginti privalome visi“. Ir kalbama ne apie ekonomikos augimui pavojų keliančius, o apie visų piliečių mokamo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimą.

Juo labiau kad ar ne 80% to PVM ir suneša tie, kurie „gali daugiau“, o ne tie, kurie „gali mažiau“. Taigi, uždirbantys daugiau ir vartoja daugiau, vadinasi, ši visuomenės grupė ir svariau prisidės prie valstybės iždo pildymo.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje „Vartojimo mokesčių tendencijos“ pažymima, kad surinkti papildomų pajamų iš PVM, o ne iš kitų mokesčių (pavyzdžiui, pajamų mokesčių) yra veiksmingiau. 

„Tai leidžia surinkti daugiau tiesioginių papildomų pajamų ir mažiau kenkia ekonomikos augimui bei konkurencingumui nei papildomas pajamų apmokestinimas“, – rašoma ataskaitoje.

Dar Ingridos Šimonytės Vyriausybė skaičiavo, kad, 21% PVM tarifą Lietuvoje padidinus 1 proc. punktu, būtų galima kasmet surinkti papildomus 300 mln. Eur.

Lietuva su savo dabartiniu 21% PVM laikosi Europos šalių sąrašo viduryje. Pastaruoju metu siekdamos atliepti geopolitinius ir geoekonominius iššūkius vis daugiau valstybių kelia PVM.

Pavyzdžiui, Suomija kilstelėjo standartinį tarifą nuo 24% iki 25,5% ir išplėtė PVM bazę. Taip pasielgė ir Nyderlandai.  

Politinės valios tam neturi Gintauto Palucko Vyriausybė (ir prezidentas Gitanas Nausėda) – PVM didinimo idėja atmetama, nors ekonomistai užsimena, kad tai būtų vienas paprasčiausių būdų papildyti biudžetą.

Vakar, kovo 17 d., premjeras eilinį kartą pareiškė, kad didesnis PVM labiau veikia nedaug pajamų gaunančius gyventojus, nes jie didžiąją arba visą dalį lėšų išleidžia vartojimui – prekėms ir paslaugoms, apmokestinamoms PVM.

Pasak jo, didinant PVM „būtų skriaudžiami“ mažai uždirbantys.

Jei jau sakote, kad taip labiau kentės varguoliai, kuriems bus sunkiau įpirkti būtiniausių prekių krepšelį, apsidairykite: tam turite visą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją su beveik 6 mlrd. Eur biudžetu ir hipertaktyvia ministre, kuriai tereikia pakeisti švaistūniškai plačią Vilijos Blinkevičiūtės paramos lėšų skyrimo praktiką ir pagaliau pereiti prie tiksliai skirstomos pagalbos tikriems varguoliams.

Taip, tai sudėtingiau nei atsukti pensinių fondų čiaupus, bet tai būtų sąžininga, racionali ir reali pagalba valstybės biudžetui, kuriam šiandien verkiant reikia PVM įplaukų tvarumo.

Toliau leisdami gerokai nuzulintą populistinę dainelę „turtingesni gali prisidėti daugiau“, socdemai ne tik nesprendžia šalies gynybos finansavimo poreikių iš esmės, bet ir siunčia klaidingą, jei nepasakius stipriau – pavojingą žinią visuomenei, kad valstybės gynimas – tik tam tikros grupės pareiga.

Tai kelia grėsmę, kad dieną X gali rastis nemaža Lietuvos gyventojų dalis, kuriai bus įkalta į galvą mintis, kad ginti Tėvynę yra ne jų, o „uždirbančių daugiau“ pareiga. Kitaip tariant, tokia valdančiųjų politika silpnina pilietinio pasipriešinimo gebėjimus.

Ko gero, pirmą kartą nuo nepriklausomybės atgavimo politikai turi pagrįstą argumentą Lietuvos žmonėms, kodėl reikia didinti mokesčius visiems. Vietoj to linkstama papjauti auksinius kiaušinius šiuo metu dedančią vištą – šalies ekonomiką auginantį verslą. Vien per praėjusius metus būtent iš šio šaltinio valstybės biudžetas pasipildė 1,5 mlrd. Eur.

Nuėję estišku mokesčių kėlimo keliu – apkraudami papildomais mokesčiais verslą ir aukštos kvalifikacijos specialistus, trumpuoju laikotarpiu gal ir išpešime šiokios tokios naudos, tačiau ilguoju palaidosime Lietuvą ES autsaiderių pelkėje.

Jeigu kam nors ten, valdžioje, vis dar atrodo, kad Lietuvoje tęsiasi smagus ekonomikos vakarėlis, vertėtų pasižiūrėti į užsienio investicijų statistiką, kuri jau porą metų siunčią signalą apie sumažėjusį mūsų šalies patrauklumą. 

Taip pat derėtų įsivertinti ir faktą, kad į eksportą orientuotas verslas nesunkiai savo geriausius specialistus formaliai gali perkelti į palankesnių mokesčių jurisdikcijas.

Geriau pamąsčius, daugiau pinigų gynybai galima rasti ir naujose „lentynose“. Pavyzdžiui, ką reiškia sprendimas, kad nuo šių metų sausio 1 d. gyventojai 1,2% savo pajamų mokesčio (PM) dalį gali skirti TIK nevyriausybinėms organizacijoms?

Kodėl valdžia nenumatė galimybės, kad gyventojai galėtų savo PM dalį skirti šalies gynybai? Neabejotina, kad nemaža dalis žmonių matytų tai kaip pagrindinį dabarties prioritetą.  

Tačiau socdemai atkakliai mina savo įprastu keliu, apsisiautę „lygybės ir teisingumo“ vėliavomis.

Deja, iš vykstančios šalies gynybos finansavimo ir mokesčių diskusijos ryškėja nelabai gera detalė – net ir mokesčius projektuojanti Finansų ministerija yra tiek suparalyžiuota dabartinės politinės doktrinos „neskriausti varguolių“, kad net nesivargina atlikti detalesnių siūlomų pokyčių kaštų ir naudos skaičiavimų. 

Vietoj to viešumoje žongliruoja rinkimų meto stereotipiniais argumentais, kurie dabartinėje geopolitinėje aplinkoje reiškia Lietuvos aukso amžiaus pabaigą ir vis spartėjantį jos praskolinimą. 

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)