Švęskime laisvę

Ryžtingą ir aiškų „ne“ ištarėme sovietų okupantams 1989 m. rugpjūčio 23 d., kai susikibusių žmonių 650 km ilgio grandinė stojo nuo okupuoto Vilniaus iki Talino. Taip tada buvo paminėtos 50-osios Molotovo–Ribbentropo pakto metinės. Pakto, kuriuo Europa buvo padalinta tarp Vokietijos ir SSRS, o Baltijos šalys neteko savo nepriklausomybės.

Trijų Baltijos šalių nacionalinių judėjimų organizuota politinė demonstracija visam pasauliui pademonstravo, kad žmonės yra pasiruošę taikiai kovoti dėl nepriklausomybės. Baltijos kelią pagrįstai galime laikyti vienu didingiausių modernios Lietuvos istorijos epizodų. Ir juo didžiuotis.

Praėjo geras pusmetis ir mūsų istorijoje atsirado dar vienas ypatingos svarbos puslapis – 1990 m. kovo 11 d. priimamas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo aktas, skelbiantis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Ir nors Lietuvoje vis dar stovėjo sovietų (rusų) kariuomenė, buvo neįmanoma nepajusti laisvės vėjo dvelksmo – mes vėl tapome tikraisiais savo žemės, savo ateities šeimininkais.

Tik Maskvoje tūnantys okupantai su tuo nesitaikstė ir, kaip sovietams bei kagėbistams įprasta, mūsų laisvę pamėgino sutraiškyti tankais ir suvarpyti kulkomis. Lietuva atsilaikė, tačiau teko sumokėti baisią kainą: tą kraupią 1991-ųjų sausio 13-ios naktį prie TV bokšto sostinėje savo gyvybę paaukojo 14-a Lietuvos Laisvės gynėjų.

Per 35-erius metus nuėjome gana netrumpą kelią, vis labiau įsiliedami į klestinčios Europos, nuo kurios buvome atskirti ištisus penkis dešimtmečius, šalių būrį. Prisijungėme prie galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso NATO, netrukus tapome Europos Sąjungos piliečiais.

Per tuos dešimtmečius būta visko: išgyvenome sovietų mums surengtą ekonominę blokadą, teko patirti pasaulines finansų krizes, tačiau ėjome tik pirmyn, vystydami ir stiprindami savo ekonominę galią. Lietuvos verslas įžengė ir įsitvirtino garsiausiose eksporto rinkose – lietuviški gaminiai garsėja visame pasaulyje, ypač – lazeriai.

Didžiulius pasiekimus fiksuoja biotechnologijų, inžinerinės pramonės, IT sektorių įmonės. Išsilavinusių žmonių gausa traukia į Lietuvą užsienio investuotojus, tarp kurių nemažai pasaulinio garso įmonių.

Dar vieną „ne“ pasakėme sovietų galias perėmusiai Rusijai. Pirmiausia atsukome nugarą rusiškai naftai: 2006 m. liepą, nutrūkus naftos tiekimui „Draugystės“ vamzdynu, terminalas pradėjo dirbti importo režimu, aprūpindamas Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą žaliava. 

Vėliau prisukome rusiško dujotiekio čiaupus – 2014 m. Klaipėdos uoste prisišvartavo Lietuvai pastatytas suskystintų gamtinių dujų laivas-saugykla, simboliškai pavadintas „Independence“ („Nepriklausomybė“) vardu. Prasidėjus 2022 m. Rusijos invazijai į Ukrainą, Lietuva visiškai atsisakė Rusijos teikiamų gamtinių dujų, visos dujos dabar keliauja per „Independence“.

Praėjusių metų gruodį laivas-saugykla buvo įregistruotas Lietuvos jūrų laivų registre, laive iškelta Lietuvos valstybės vėliava, jo savininke tapo AB „KN Energies“.

Dar vienu žingsniu stiprios nepriklausomybės link tapo Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais. Šių metų vasarį visiškai atsijungėme nuo Maskvos valdomos sinchroninės jungties – BRELL žiedo.

Laisvę įgyjame gimdami. Tokią dovaną reikia nuolat saugoti ir prireikus apginti. Rusų karinė invazija Ukrainoje parodė, kokia išties trapi yra ta laisvė, kai jos gviešiasi kruvini okupantai – nuo imperialistinių svajonių apkvaitę grobikai. 

Ukrainiečiai jau ketvirtus metus didvyriškai gina savo šalį – jos nepriklausomybę ir laisvę. Gina mokėdami didžiausią kainą – savo žmonių gyvybes. Gina ir mūsų laisvę, nes rusiškas monstras neslepia savo augančio grobuoniško apetito.

Ukrainiečiai sulaiko rusų ordų žygiavimą tolyn, laimėdami Vakarams laiko. Gerai, kad ilgai ramiai snaudusi senoji Europa jau susivienijo – nepailsta remti Ukrainos, pagaliau rimtai susirūpino ir savo šalių saugumu. Spartėjantis ginklavimasis – tai ir atgrasymo signalas priešui, ir tinkamas atkirtis jam, jei ateitų diena X.

Jau kelinta mūsų šalies piliečių karta auga laisvoje Lietuvoje. Auga jauni žmonės, nepažįstantys sovietinio gyvenimo absurdo, – ir tai yra didžiulė laimė. 

Turime, ką švęsti, – ketvirtą dešimtį gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Švęskime laisvę, branginkime, saugokime ir ginkime ją!

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)