Kuo tiki D. Trumpas

Demokratų imperiją nugalėjo ne vien keli nuskurdę ir keisti sukilėliai – už naujai išrinkto JAV prezidento nugaros stovėjo visa galingos Respublikonų partijos kariauna, jos infrastruktūra, tradiciniai rėmėjai. Kita vertus, pati Respublikonų partija pasikeitė neatpažįstamai. Galingą smūgį demokratams sudavę politikai – kitokie, nei buvome įpratę matyti. Kas tie žmonės ir ką jie planuoja nuveikti? 

Sulūžusi suaugusiųjų ašis 

Pirmosios kadencijos D. Trumpo pergalė atrodė kaip istorinis atsitiktinumas – tiek demokratų oponentams, tiek sąjungininkams respublikonams. Pergalingos rinkimų kampanijos ideologo Steveʼo Bannono greitai atsikračiusio respublikono vadovaujami Baltieji rūmai buvo apgyvendinti tradiciškai respublikonų valdymui būdingais kadrais: pasižymėjusiais generolais (Johnu Kelly, Jimmu Mattisu-Mad Dog, H. R. McMasteriu), patyrusiais nacionalinio saugumo vanagais (Johnu Boltonu), verslo magnatais („Exxon Mobil“ vadovu Rexu Tillersonu, „Goldman Sachs“ veteranu Steveʼu Mnuchinu). Tarpininku tarp prezidento šeimos, respublikonų ir paties D. Trumpo tapo jo žentas Jaredas Kushneris, kuris buvo bene įtakingiausias ir nuosaikiausias administracijos pareigūnas. 

Vadinamąją suaugusiųjų ašį suformavę pirmosios kadencijos politikai neviešai ir viešai siekė „civilizuoti“ politikoje iki tol nebuvusį D. Trumpą, padaryti jo politiką labiau nuspėjamą ir atitinkančią įprastas Respublikonų partijos tradicijas. Tai jiems sekėsi sunkiai – vėliau išleistuose memuaruose buvę prezidento bendražygiai daugiau ar mažiau kritikuoja savo viršininką. Absoliuti dauguma jų nuo D. Trumpo atsimetė po 2021 m. sausio 6-ąją įvykusių riaušių Kapitolijuje, o dalis net rėmė Kamalos Harris kandidatūrą. 

Tarpinstituciniuose santykiuose pirmoji D. Trumpo kadencija buvo pažymėta prezidento konfliktais ir partijos valymais, siekiant atsikratyti „establišmento“ respublikonų – susivienijusių Georgeʼo W. Busho užsienio politikos vanagų neokonservatorių ir Ronaldo Reagano partijos laikus menančių tradicinių proversliškų patricijų, kurių neformalus lyderis buvo Jutos senatorius ir 2012-ųjų kandidatas į prezidentus Mittas Romney. 

Didžiausia D. Trumpo atrama Atstovų Rūmuose ir Senate pirmojoje kadencijoje buvo antrojo dešimtmečio pradžios respublikonų sukilėliai – su milijardierių brolių Charlesʼo ir Davido Kochų remto antiobaminio Arbatėlės judėjimo banga į Kongresą išrinkti respublikonų revoliucionieriai libertarai, originalios Konstitucijos gerbėjai, ginklų ribojimo priešininkai ir religingi puritonai. Jie mėgo ir rėmė prezidentą, tačiau šis turėjo atsižvelgti ir į jų atstovaujamų rinkėjų poreikius bei derinti jų interesus. 

Antrojoje kadencijoje nieko panašaus nebebus. Po sausio 6 d. nuo politiniu lavonu laikyto D. Trumpo atsimetę politikai grįžti į jo orbitą galėjo tik lojalumą prezidentui iškėlę aukščiau kitų politinių įsitikinimų. Atsisakęs paneigti rinkimų rezultatus religingų rinkėjų mėgtas viceprezidentas Mikeʼas Penceʼas ne tik sulaukė sausio 6-osios riaušininkų grasinimų susidoroti, bet ir turėjo visiškai palaidoti politinę karjerą. Norintys išlikti politikoje respublikonai išnyko arba prisitaikė. Kylančios partijos žvaigždės – Atstovų Rūmų nariai Liz Cheney ir Adamas Kinzingeris – išėjo iš partijos ir rėmė demokratus. Jutos senatorius Mikeʼas Lee iš aršaus „niekada trampisto“ tapo ne mažiau aršiu prezidento sąjungininku. 

Po pralaimėtų rinkimų į Floridos „Mar-a-Lago“ persikėlęs ir teismų persekiojamas D. Trumpas gana tamsiu savo gyvenimo metu iš esmės atnaujino politinių bendražygių ratą. Artimus Volstrito finansininkus (net ir tuos, kurie išliko lojalūs) pakeitė Silicio slėnio ir kriptovaliutų verslininkai. Nuosaikius Ivanką ir Jaredą – aršiais populistais tapę sūnūs Donas Jaunesnysis, Ericas ir marti Lara Trump. Religingą puritoną M. Penceʼą – daug nesantuokinių vaikų turintis Elonas Muskas ir jo remiamas viceprezidentas J. D. Vanceʼas. 

Tačiau svarbiausia – subrendo ir MAGA judėjimas (arba tiesiog trampizmas). Pirmojoje kadencijoje prezidento instinktai ir viešos kalbos dažnai buvo nurašomi politinei nepatirčiai. Tarp atlaidžiai besišypsančių partijos komentatorių vyravo šūkis, kad prezidentą reikia priimti rimtai, bet ne pažodžiui. Tačiau per aštuonerius metus užaugo ir subrendo nauja MAGA politikų karta. Ir jie savo mylimą prezidentą priima ne visada rimtai, bet pažodžiui. 

Naujieji MAGA veidai 

Naujai sukurtai lietuviškos Saulėlydžio komisijos versijai – už našumą atsakingam departamentui (Department of Government Efficiency, DOGE) – vadovauti skiriamas E. Muskas yra ryškiausias naujas veidas.  

„Teslos“, „X“, „SpaceX“ ir kitų kompanijų savininkas E. Muskas tapo artimu D. Trumpo sąjungininku per jo rinkimų kampaniją, šiam kandidatui paremti išleido, kaip pranešama, daugiau kaip 100 mln. JAV dolerių ir prisijungė prie jo mitinguose. 

Tačiau ilgametė Silicio slėnio žurnalistė Kara Swisher mano, kad su laiku milžiniški turtingiausio pasaulio žmogaus ir galingiausios šalies prezidento ego vienoje vietoje neišsiteks (jau rašant straipsnį buvo girdėti pranešimų apie nekantraus ir arogantiško E. Musko konfliktus su artimiausiais D. Trumpo aplinkos žmonėmis) ir jų tarpusavio konfliktas užprogramuotas. Anot jos, didžiausias laimėtojas bus šešėlyje mėgstantis likti buvęs E. Musko partneris (ir konkurentas bendrovėje „PayPal“) P. Thielis. 

Rizikos kapitalo legenda (nuo jo knygos „From Zero to One“ savo karjerą pradeda bene visi startuolių kūrėjai pasaulyje), vieno sėkmingiausių fondų „Founders Fund“ įkūrėjas ir ankstyvas investuotojas į „Facebook“ P. Thielis parėmė D. Trumpą dar 2015 m. Tuomet net Respublikonų partijos suvažiavime pasisakęs investuotojas per šiuos rinkimus liko šešėlyje. Tačiau jo įtaka jaučiama visur: netikėtai viceprezidentu tapęs Ohajo senatorius J. D. Vanceʼas – jo politinis ir verslo protežė (net kartu atsivertęs į katalikų tikėjimą), geri santykiai P. Thielį sieja su įtakingu D. Trumpo rėmėju žurnalistu (ir Putino kalbintoju) Tuckeriu Carlsonu. Jo konkurentai ir bičiuliai iš Silicio slėnio Davidas Sacksas ir Marcas Andreessenas – svarbūs D. Trumpo rėmėjai. 

Viešumoje atsargiai kalbančio P. Thielio pažiūras galima geriau suprasti paskaičius jam (ir E. Muskui) artimo alternatyvaus dešiniojo publicisto Curtiso Yarvino tekstus. Šis yra teisinęs Norvegijos žudiką Andersą Breiviką (vėliau išsigynė, kad tai trolinimas), pasisakęs už monarchiją („Kas didingo yra sukurta ne monarchijoje? Niekas. Tarkim, „iPhone“ atsirado Steveʼo Jobso valdomoje monarchijoje, vadinamoje „Apple“), vadinęs konfliktuojančius JAV tradicinio politinio elito atstovus neostalinistais (demokratus) ir neotrockistais (neokonservatorius). 

Prieš porą metų su „Vanity Fair“ kalbėdamas C. Yarvinas teigė: „Fundamentali liberalizmo prielaida yra ta, kad egzistuoja neišvengiamas žygis link pažangos. Aš nesutinku su ta prielaida.“ Jis tiki, kad ši prielaida remia milžinišką galios struktūrą. „Mano darbas yra pažadinti žmones iš Trumano šou“, – yra sakęs publicistas. Savo ruožtu P. Thielis nuolat rėmė C. Yarvino idėjų sklaidą. 

Save reakcionieriumi, o ne tik konservatoriumi laikantis C. Yarvinas sako, kad Gebenės lygos universitetą baigusiam žmogui neįmanoma būti tikru konservatoriumi. Jis nuosekliai teigė, kad konservatoriai švaisto savo laiką ir politinę energiją kovose dėl tokių klausimų kaip gėjų santuokos ar kritinė rasės teorija, nes liberali ideologija vyrauja svarbiose prestižinės žiniasklaidos ir akademijos institucijose – tarpusavyje susijusiame tinkle, kurį jis vadina „Katedra“. Taip pat išvystė teoriją, paaiškinančią versiją, esą Amerika prarado savo vadinamąjį valstybės pajėgumą. Jo aiškinimu, JAV silpnėja, nes vykdomosios valdžios galią perėmė išsilavinusių žmonių grupė, kuriai labiau rūpi asmeninis statusas ir vidinė konkurencija nei šalies nacionaliniai interesai. 

Panašių ideologijų įkvėpti D. Trumpo rėmėjai turi aiškias pažiūras. JAV praranda savo konkurencingumą, nes rūpinasi progresyvia „Woke“ politika, o ne verslo ir pramonės konkurencingumu. Todėl atsakas į tai, pasak P. Thielio sąjungininko Blakeʼo Masterso, yra RAGE (Retire All Government Employees – atleiskite visus vyriausybės darbuotojus) – tuo užsiimti turėtų E. Muskas ir galybė į vyriausybės postus paskirtų MAGA provokatorių – nuo Pietų Dakotos gubernatorės Kristi Noem iki kongresmeno Matto Gaetzo. 

Globalizacija nuskurdino JAV (ir praturtino Kiniją bei Vokietiją), todėl beveik visas tarptautines organizacijas reikia išformuoti ir santykius vykdyti dvišalių derybų būdu. Rusija per karą Ukrainoje suartėjo su Kinija (o parama Ukrainai priartino trečiąjį pasaulinį karą), todėl karas turi būti tuoj pat baigtas (tačiau net P. Thielis porinkiminiame interviu sutiko, kad greitas ir gėdingas atsitraukimas JAV nenaudingas). Migracija skurdina neturtingiausius amerikiečius ir blogina JAV kriminogeninę situaciją, todėl nauji emigrantai turi būti deportuoti iš šalies. 

Rekordiškai žiūrėtą interviu su D. Trumpu įrašęs (o vėliau ir jį parėmęs) tinklalaidininkas Joe Roganas prezidentą apibūdino kaip labai sunkiai apčiuopiamą asmenybę. Pirma, jis yra tikras atlikėjas, komikas, kuris nuolat linksmina publiką, sakydamas tai, ką ji nori išgirsti (nuo seniokiškų komplimentų lotynų amerikiečių moterims iki menkai slepiamų rasistinių užuominų jo judėjimo MAGA tikratikiams). 

Antra, pasak J. Rogano, D. Trumpas – verslininkas, nuolat ieškantis galimybių sudaryti naudingą sandorį. Tarp šių dviejų vaidmenų nuolat pasiklysta ir sąjungininkai, vidaus ir išorės oponentai. Juos dabar mėgins perprasti ir viso pasaulio vyriausybės.