D. Petrošius. Vienaip ar kitaip – visi mes ropinėjam Landsbergio paunksmėje

Epochinė provokacija

Prof. Vytautas Landsbergis. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Tai nutiko 2023-iųjų liepą Edenkobene, kurio pavadinimas, anot vietinių, reiškia rojaus kiaulides. Buvau vienas iš šešių lietuvių poetų, pakviestų į vertimų plenerą, kur šešetas vietinių vertė mus į vokiečių. Paprastai tokiose dirbtuvėse plušama dviem kryptimis – verčiame vieni kitus. Bet čia viskas kitaip – mums kažkodėl versti nereikia, todėl gulinėjame pasliki nuo pusryčių iki vakarienės pavėsyje, laukdami, kol mūsų vertėjams iškils klausimų. O jų, savaime suprantama, iškils, bet tik savaitės gale, priartėjus deadlineʼui.

Nuo ankstyvo ryto saulė svilindavo negailestingai, pavėsyje temperatūra nenukrisdavo žemiau 35 pagal Celsijų; dešimtis kilometrų į visas puses nuo Edenkobeno plytėjo vynuogynai, jų užmatyti galėjai ir pačiame miestelio centre; jei 5000 gyventojų miestelyje yra 38 vyno daryklos, iš to gali įtarti, kad vietiniai yra apsėsti, apsvaigę ar pačiuožę, vadinasi, nieko keisto, kad čia įsteigtos dvi konkuruojančios menininkų rezidencijos – lygiai du kartus daugiau, nei rašytojai turi Lietuvoje. Liūdnoka, bet mes tų vokiečių neturėtume kur pasikviesti.

Ir vieną dieną iš tos kaitros išplevena asketiška žmogysta – kur aš jį tiek kartų matęs? Wernerio Herzogo filmuose? Legendoje apie Kasparą Hauserį? – su bloknotu ir rašikliu ir prisistato besąs vietinio laikraščio korespondentas. Buvo iš anksto prisirinkęs informacijos. Žinojo, kad važinėju į Ukrainą. Kodėl? Nes padėti kaimynams ir broliams nelaimėje privalu. Nes negalima nevažinėti. Pažėriau visokių tokių bendrybių ir savaime suprantamų dalykų – kaip kad visiems nutinka duodant interviu. Džiaugiuosi tik tuo, kad nepamiršau avansu padėkoti vokiečiams už gerą valią, planus ir ryžtą suformuoti Lietuvoje Bundesvero brigadą.