Nėra strategijos, nėra perspektyvos
Kurdama programą Vyriausybė į didesnius tolius nesižvalgė – nepanašu, kad ji būtų analizavusi, kokie yra prioritetai valstybės ūkyje, kokia šaka gali greičiau sugeneruoti kuo didesnę grąžą visuomenei. Dalinant valstybės pajamų pyragą laimi tas, kas nutraukia į savo pusę didesnę „antklodės“ dalį. Paprastai daugiau „jėgos“ parodo tie, kurie garsiau šūkauja, turi stiprų politinį užnugarį ir t.t. Ir, regis, visiškai nesvarbu, kiek ir kokios prabos „kiaušinių“ viena ar kita ūkio šaka sudeda į valstybės pajamų krepšelį, bendruoju vidaus produktu (BVP) vadinamu...
Prieš kelias dienas visa Lietuva tapo liudininkais, kaip Seime buvo mėginama užganėdinti vieną visuomenės grupę, mėginant ją atleisti ir taip nuo menkai mokamų mokesčių. Įvairiomis privilegijomis apdalinti ūkininkai, mokantys simbolinius mokesčius ir iš mokesčių mokėtojų suneštos kraitės gaunantys įspūdingas išmokas, per plauką liko atskirti nuo dar vienos protu nesuvokiamos privilegijos. Nedaug trūko, kad iš ūkininkų apmokestinamųjų pajamų būtų galima atskaityti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo išlaidas už jos ... nusidėvėjimą.
Ko gero, dažnam atrodo, kad žemės ūkis – svarbiausia Lietuvos ūkio šaka, tikroji valstybės pajamų krepšelio indėlininkė. Realybė toli gražu ne tokia - žemės ūkio sektoriaus indėlis į šalies BVP yra itin kuklus – viso labo 3,3%. Tačiau tradicijos, išlikę kolūkinės santvarkos saitai, aktyvus lobizmas, nuolatinės godos dėl prastų/gerų orų, prasto/gero derliaus, aimanos dėl ES senbuvių nepavejamų išmokų kuria „svarbiausios“ visuomenės grupės įvaizdį. Regis, politinė sistema dirba žemės ūkiui.
Ką tuomet turėtų galvoti transporto sektorius, vežėjai, kurių įnašas į šalies BVP sudaro 12%? Jau nekalbant apie apdirbamosios pramonės sektorių – jos „kiaušinis“ BVP krepšelyje kone auksinis, 20%. Europos Komisija jau ne vienus metus rekomenduoja Bendrijos narėms siekti tokio rezultato, o Lietuva šią ribą pasiekė seniai ir jau ją peržengė.
Sprendžiant iš dabartinių valdančiųjų veiksmų, neaišku, kaip toliau vystysime savo ūkį, kokias ūkio sritis norime matyti ateityje – ar vystysime tik aukštą pridėtinę vertę kuriančią pramonę, biotechnologijas, ar palaikysime apdirbamąją pramonę? Valstybės administraciniai ištekliai skirstomi neproporcingai - kol kas valstybės išlaidos nekoreliuoja su indėliu, kurį įneša kai kurios ūkio šakos – pvz., jau minėtas žemės ūkis. Keisčiausia, kad net nėra statistikos, kaip Lietuvoje pagal ūkio šakas pasiskirsto ES paramos pinigai. Dar sudėtingesnis uždavinys – suskaičiuoti jų panaudojimo efektyvumą. Ilgalaikių projektų nėra, pinigai ne investuojami, o toliau sėkmingai „įsisavinami“, pvz., diegiant vandentvarkos projektus emigracijos ištuštintuose miesteliuose...
„Nėra aiškios ilgalaikės strategijos. Galbūt premjerui vertėtų suburti tam tikrą štabą, kuris būtų atsakingas už strategijos kūrimą, prioritetų nustatymą. Į jį galėtų įeiti keli ministrai, atskirų sektorių specialistai“, - VŽ puslapiuose svarstė Rimantas Rudzkis, VU profesorius (2017 12 12).
VŽ nuomone, valdžia turi galvoti apie tikruosius prioritetus - skaičiuoti, kas greičiau gali sugeneruoti didžiausią grąžą visuomenei, numatyti, kokias veiklas reikia stiprinti, matant geriausią jų perspektyvą.
