Tikroji COVID-19 grėsmė Lietuvai

Pagal oficialią statistiką, Lietuvoje COVID-19 serga apie 70.000 gyventojų, persirgo antra tiek, privalomai izoliuotis turi apie 150.000 asmenų. Tikrieji užsikrėtusiųjų skaičiai greičiausiai yra kur kas didesni – JAV, Australijoje, Pietų Korėjoje, Kenijoje, Brazilijoje ir 15-oje Europos valstybių atlikti tyrimai parodė, kad tikrasis viruso mastas oficialią statistiką viršija 3–20 kartų (https://www.nature.com/articles/s41586-020-2918-0). Lietuva šiuo požiūriu nėra išskirtinė. Pernai metų rugpjūtį atliktas reprezentatyvus antikūnų tyrimas parodė, kad tikrasis viruso paplitimas iki rugpjūčio mėnesio viršijo aptiktą testais ligos atvejų skaičių bent 14 kartų (neįskaitant vaikų iki 18 metų). Viruso aptikimą apsunkina tai, kad dviejų iš trijų žmonių atvejai buvo besimptomiai. Praėjusį mėnesį publikuota Lietuvos socialinių tyrimų centro tiriamoji apklausa taip pat nustatė, kad tik vienas iš trijų jaučiančių būdingus COVID-19 simptomus kreipėsi pagalbos.

Išeitų, kad persirgusių ir sergančių asmenų skaičius viršija oficialią statistiką bent 6–10 kartų, t. y. virš milijono Lietuvos gyventojų turėjo kontaktą su virusu. Gaila, bet tokia išvadą galimai patvirtina ir arti 2.000 siekiantis mirusiųjų skaičius, išaugęs po skandalingai aplaidaus NVSC mirusiųjų duomenų tvarkymo.

Tad norėdami grąžinti pandemijos valdymą į savo rankas, pirmiausia privalome nustatyti tikrąjį viruso paplitimo mastą šalyje. Tam būtina atlikti visuotinį virš 50 metų gyventojų bei jaunesnių gyventojų su gretutinėmis ligomis kombinuotą antigeno ir antikūnų tyrimą. Toks tyrimas apimtų apie 1,2 milijono gyventojų.

Palyginimui, visus gyventojus testavusios antigenų testais dvigubai daugiau už Lietuvą gyventojų turinčios Slovakijos pavyzdys parodė, kad toks masinis gyventojų testavimas pasitelkus kariuomenę, policiją ir savanorius yra pilnai įgyvendinamas per palyginti trumpą laiko tarpą. Virusui atsparių, mažiau rizikingų amžiaus grupių gyventojų dalį galima nustatyti ekstrapoliuojant privačių laboratorijų turimus antikūnų testų rezultatus. Juolab, kad absoliuti dauguma sveikų iki 50 metų amžiaus gyventojų koronavirusu perserga lengvai arba išvis be simptomų, o remiantis JAV COVID-19 tyrimų duomenimis, tikimybė mirti užsikrėtusiam šios amžiaus grupės gyventojui ne didesnė nei patekti į automobilio avariją (https://www.wsj.com/articles/the-covid-age-penalty-11592003287).

Toks testavimas Lietuvoje būtų aktualus dėl kelių priežasčių:

Pirma, tai leis aptikti ir izoliuoti užkrato židinius bei su virusu kontaktavusius asmenis, taip smarkiai apribojant tolesnį viruso plitimą labiausiai rizikingose amžiaus grupėse.

Antra, galėsime geriau prognozuoti pacientų srautą ligoninėse, kurios šiuo metu galimai išgyvena atvejų piką dėl prieššventinio pirkimo vajaus ir švenčių.

Trečia, tai leis optimaliai panaudoti šiuo metu itin ribotus skiepų kiekius, taip pagreitinant visuomenės imunizaciją, nes šiame etape nebereikės skiepyti antikūnų jau turinčios rizikingiausių gyventojų grupių dalies. Visa tai būtų galima įgyvendinti vėliausiai iki sausio mėnesio pabaigos, juolab kad reagentų antikūnų tyrimams Lietuva užsipirkusi daugiau nei pakankamai, tačiau iki šiol, gydymo įstaigoms nėra leidžiama jų atlikti.

Paraleliai testavimo planui turi būti rengiamas ir kuo spartesnis karantino atlaisvinimo planas, kurį galima būtų taikyti jau nuo vasario, o galimai ir dar greičiau, priklausomai nuo viruso atvejų skaičiaus populiacijoje kritimo spartos, nes, kitu atveju, Lietuvos lauks dar gilesnė duobė.

Nekalbama apie visiško ribojimų atsisakymą. To negalime tikėtis dar kurį laiką, bet su tinkamai užsikrėtimo riziką apibrėžiančiomis kontrolės priemonėmis grąžintume didžiąją dalį šiuo metu apribotų veiklų. Pavyzdžių, kaip tokios priemonės įgyvendinamos, pasaulyje netrūksta – galėtumėm prisitaikyti, kad ir Japonijoje, Tokijuje, šiuo metu taikomas priemones (https://www.reuters.com/brandfeatures/tokyo-the-resolve-of-a-megacity/a-pro-active-approach-toward-the-new-normal).

Tad, mano nuomone, tolesnis karantino vilkinimas, arba dar blogiau – griežtinimas, būtų didelė klaida. Kaip parodė LSTC tyrimas, jau dabar didesnė dalis gyventojų dėl įvairių priežasčių slepia ligą. Ir tai nestebina – dalis kompensacijų negaunančių gyventojų toliau verčiasi veikla apeidami apribojimus, kita dalis (ypač mažų pajamų ir kvalifikacijos) gyventojų, bijodami prarasti darbą ir neturėdami galimybės dirbti nuotoliniu būdu, toliau bendrauja su šeimos nariais, pavyzdžiui, atiduodami mažamečius vaikus seneliams prižiūrėti, kol tėvai dirba. Jei nebūtų karantino ribojimų, šie vaikai greičiausiai keliautų į darželius ir mokyklas.

Kartu išvengtumėm ir dėl nuotolinio mokymo akivaizdžiai prastėjančios studijų kokybės ilgalaikių pasekmių. Galų gale, nemaža dalis gyventojų tiesiog blaiviai vertina savo užsikrėtimo riziką – susirgę izoliuojasi ir tyliai perserga, ypač jei simptomatika yra lengva, tačiau po ligos net ir susiformavus antikūnams, dėl karantino apribojimų negali grįžti prie normalios veiklos.

Maža to, totalinis karantinas turi ir daugiau neigiamų pasekmių. Dėl apribojimų stebimas didžiulis perteklinių mirčių skaičius. Jis jau dabar kelis kartus viršija mirtis nuo COVID-19. Taip pat įvairūs reguliavimai ir apribojimai ypač skaudžiai kerta verslui – dabar sėdime ant tiksinčios bombos, kuriai sprogus, nuvilnys smulkių verslų bankrotų banga, bendrojo vidaus produkto kritimas nulems nesurinktus mokesčius, didėjančią skolą ir ribojamas viešąsias paslaugas bei išmokas.

Negana to, gali gilėti krizė kultūros, meno, poilsio ir pramogų, viešo maitinimo sektoriuose, o tai turės ir neigiamų psichologinių pasekmių žmonėms. Blogėjanti ekonominė situacija galimai sukels realias socialines pasekmes – didėjančią socialinę distanciją, atskirtį, nedarbą ir skurdą.

Nors dabartinė padėtis neatrodo įkvepianti, pozityvo tame yra nemažai. Per šventes su virusu galimai kontaktavo daugybė per Lietuvą keliavusių šalies gyventojų, tad persirgus didžiajai daliai populiacijos viruso plitimas natūraliai ir dėl karantino toliau mažės – 7 dienų atvejų vidurkio kreivė jau krenta nuo šv. Kalėdų. Vilties teikia ir tai, kad per 9 mėnesius padaryta ženkli pažanga gydant ligą.

Atsiranda gerų žinių dėl imuniteto išlikimo ir net grįžimo. Tokių atvejų turime ir Lietuvoje. Vienas anksti COVID-19 persirgęs daktaro Dariaus Raubos kolega nuolat tyrė antikūnų kitimą savo organizme ir pastebėjo, kad jų kiekis pirmus mėnesius standartiškai krito, tačiau vėl susidūrus su virusu, grįžo su trenksmu – piką po pirmojo susirgimo viršijo net šešis kartus. Nors tai tik pavienis atvejis, tačiau leidžia pozityviau žiūrėti į galimybę visiškai nugalėti ligą.

Tad net jei mums pavyks atlikti masinį testavimą bei atlaisvinti karantiną, dar negalėsime atsipūsti ir prarasti budrumo – privalėsime ir toliau saugoti save ir artimuosius, ypač esančius aukštesnės rizikos grupėse. Tačiau sutelkę pastangas ir pasitelkę tinkamas viruso plitimo rizikos valdymo priemones, galime tapti ne tik vienu geriausiu išėjimo iš pandemijos pavyzdžių visam pasauliui, bet ir viltis šv. Velykas vėl sutikti artimųjų ir draugų rate. Geresnės dovanos, praėjus metams po viruso išplitimo Lietuvoje pradžios, vargu ar galėtumėm tikėtis.

Komentaro autorius - Šarūnas Andriukaitis, nepriklausomas rizikos analitikas