P. Poderskis apie biurokratijos perkėlimą į internetą: taupyti reikia ne popierių, o darbo valandas

Visą platesnį pokalbį su P. Poderskiu taip pat galite klausyti VŽ podkaste.

Aplinkos ministerijos pavaldumo srityse yra užkoduotas tam tikras dualizmas, nes priskiriama ir aplinkosauga, ir kartu verslas, kuriantis daug taršos, darantis aplinkai didelį poveikį. Dėl to kyla įvairių kolizijų, konfliktų. Ar jūsų akimis kuri nors šių temų yra svarbesnė?

Abi kryptys yra svarbios, nes visi esame iš gamtos, gamtoje, bet kartu gyvename civilizacijoje, kuri naudoja infrastruktūrą, kuria miestus. Man atrodo, kad turi būti siekiama balanso, kad darniai gyventume.

Ir galbūt nėra esminio konflikto, gal jis yra dėl priemonių. Kartais, kai kuriamas aplinkosauginis reguliavimas, ypač tokiais metodais, kurie yra senoviniai ir neparemti duomenimis, būna per daug stipriai užspaudžiamas verslas ir tada jis negali vystytis. Tai nesąžininga.

Į tuos dalykus įsigilinus, keičiant, tobulinant galima pasiekti kompromiso tiek gamtai, tiek verslui.

Sumoderuoti (skirtingas grupes ir temas – VŽ) galima, bet, manau, kartais reikia pasakyti, kad nors suinteresuota pusė yra suinteresuota, bet galbūt jos interesas nėra lemiantis. Kartais tas pozicijas reikia sudėstyti.

Man atrodo blogiausia, kai institucijos prikuria įstatymų, atsitraukia ir žiūri, kaip visi pešasi. Tai pelkė, kurioje mes įklimpstame. Tad jei yra priskirtas proceso moderatorius – būk mielas, moderuok, – sako P. Poderskis.

Žodžiu, jūs esate už sunkius sprendimus?

Deja, taip.

Jums pačiam dėliojantis ministerijos viziją, kas yra svarbiausia ir kokie prioritetai?

Manau, kad ne prioriteto tvarka vardijant, bus miškai, nes bus įstatymas, kurį reikės įgyvendinti, tai labai svarbu.

Žemės reforma iš esmės nepabaigta – miestai vis dar neturi tos žemės ir negali ja disponuoti. Per paskutinius metus žemės nuomos sutartis keitėsi 5 kartus, kai per pastarąjį dešimtmetį keitėsi tris. Yra daug tokiu momentų ir niuansų, kuriuos reikia pabaigti.

Taip pat manau, kad svarbu tai, ką pradėjome daryti Statybos sektoriaus vystymo agentūroje (SSVA). Neseniai įvyko informacinių sistemų perkėlimas iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos į agentūrą. 

Matome, kad tos sistemos nebuvo labai gerai administruojamos. Aišku, nesu tikras, ar jas galima gerai administruoti su tais pačiais ištekliais, kokie buvo. Juolab kad keitėsi įstatymas. Ir jeigu lapkričio pirmomis dienomis (kai jau įsigalioję įstatymų pakeitimai – VŽ) dar keičiami paskutiniai STR, o „Infostatybą“ reikia atnaujinti, kad ji jau veiktų...

SSVA jau kurį laiką turi tas sistemas ir iš pradžių skambučių skaičius buvo didelis, dabar jis drastiškai sumažėjo. Sistemos tobulinamos, diegiamas bendras standartas, surinkta komanda, kuri gali ir geba atsakinėti (į užklausas – VŽ).

Bus tikrai daug atvirų duomenų apie kiekvieną savivaldybę – kur kiek vėluoja, kiek praleisti terminai ir pan. Tuomet bus galima savivaldybių tarybose reikalauti politinės, administracinės atsakomybės, nes yra savivaldybių, kur statybų leidimai smarkiai vėluoja. Ir kalbu nebūtinai apie Vilnių.

Atvirumas, skaidrumas, sistemų sujungimas. Darysime taip, kad nebūtų tiesiog skaitmenizuota biurokratija. Manau, kad „Infostatyba“ dabar yra labai didelė našta ir ją reikia lengvinti, – sako P. Poderskis.

Dabar matome, kad kai bando kurti sistemas, paima procesą, kuris yra kreivas ir deda jį internetą. Kokia to prasmė? Ir sutaupymą skaičiuoja, kad sutaupė popieriaus. O sutaupyti turi darbuotojų valandų, kad jie galėtų daryti kažką kita. Taip pat turi sutaupyti gyventojų bei verslo valandų, kad su tomis sistemomis būtų patogiau ir paprasčiau dirbti.

Kiek laiko reikės šiai idėjai įgyventinti? Ar reikia daryti viską iš naujo, ar tiesiog sutvarkyti atskiras dalis?

Viskas užtruks. Reikia pradėti naujus pirkimus dėl priežiūros, vystymo. Bet kai kuriuos integracinius momentus ir duomenų atvėrimą galėsime pradėti gana greitai. Kiti, turbūt, užtruks apie metus. 

Nuo lapkričio 1 d. įsigaliojo labai daug pakeitimų. Matome, kad dabar rinka išerzinta ir abejinga jiems, kelia (dokumentus – VŽ) statybos leidimui derinti ir net nesigilina, kas pakeista. Jie tik laukia, kad savivaldybė surašys, kas blogai ir tada taiso, kelia vėl.

Gal kai 95% atvejų iš pirmo karto statybos leidimo negauna, žmonės turbūt žino, kad didelė tikimybė, jog tiesiog tuos prašymus atmes?

Taip, bet tokia padėtis negera ir ne taip turi būti. Tai indikuoja, kad su ta sistema, jos pokyčiais ir vadyba reikėtų elgtis kitaip. Apskritai, SSVA galėtų tapti visų ministerijai pavaldžių sistemų centru.

Šviežiai ministerijai perduotas klausimas yra Lietuvos būsto politika. Tam daug dėmesio šiemet skyrė ir Lietuvos bankas, ir Vyriausybės programoje yra šis klausimas. Kokios jūsų vizijos šioje srityje?

Man atrodo, kad būsto politikos esmė susideda iš renovacijos ir turto kainos. Yra atlikta nemažai studijų, kaip tuos daugiabučius renovuoti, kokia yra geroji patirtis Lietuvoje bei užsienyje. 

Dabar namą apkali putplasčiu ir neva renovacija padaryta. Bet iš tikrųjų juk situacija užšaldoma ir žmonės tame name įkalinami ilgesniam laikui. Yra tam tikra riba, kai namas jau ir nebetaisytinas. Taip ir reikėtų pažiūrėti, rasti ryšį su verslu, kad ir kaip tai būtų neįprasta mūsų šalyje.

Yra tragiškai blogas pavyzdys Viršuliškėse. Savivaldybė įdėjo 1,5 mln. Eur, padarė, nusifotografavo, smagu (atstatė po sprogimo namą – VŽ). Čia baisiausia, kas galėjo įvykti. O kodėl kiti žmonės už tai sumokėjo? Tas namas turi didelį sklypą ir idealiai tiko pastatyti kitą daugiabutį – 7 aukštų, su daugiau butų. Vystytojas galėjo perkelti žmones gyventi į vienodo dydžio, bet naujus butus, o likusius parduoti. Buvome su Mindaugu Pakalniu SSVA tokią nedidelę studiją padarę. Ir žmonės gautų butus nemokamai, vystytojas uždirbtų ir dar būtų sutvarkytos viso kvartalo gatvės bei kiemai.

Tai modelis, su kuriuo vystytojai sutiktų, tik nėra jokios teisinės bazės, kaip tai daryti. Reikia drąsos kurti ir daryti, nes dabar lūkestis bus toks, kad jei griūna namas, savivaldybė sutvarkys. Taip mes toli neisime.

Pakalbėkime apie būsto kainą. Statybų laikotarpis nuo to, kad smarkiai kilo reikalavimai kokybei, nepailgėjo, bet pailgėjo planavimo procesas. Vadinasi, jeigu vystytojui iki statybų praeina 3–4 metai, nesunku atspėti, kas už visa tai sumoka – buto pirkėjas. Mes, kaip visuomenė, nusprendėme, kad darysime ilgą procesą ir taip jau gyvenimas surėdė, kad tie procesai kainuoja.

Mes kliūvame toje biurokratijoje patys. Tai gal geriau jos pamažinti ir būsto kaina taps įkandamesnė? Nes jei daugiau plėtotojų galės ateiti matydami aiškesnes žaidimo taisykles ir sudalyvauti, bus didesnė pasiūla, mažesnės kainos, – sako P. Poderskis.

Prezidento Gitano Nausėdos kritika jūsų atžvilgiu buvo taikli ir konstruktyvi – kalbu apie galimą interesų konfliktą. Manau visiems būtų naudinga išgirsti, kaip tai bus valdoma, nes jūs esate dirbęs ir statybų sektoriui, ir energetikos sektoriui?

Per tuos metus, kai buvau lobistu, dirbau arba su Seimo nariais, komitetais, ministerijomis, joms pavaldžiomis institucijomis. Retrospektyviai žiūrint, geresnio pasirengimo darbui ministerijoje negali būti, nes susipažįsti su struktūra, sprendimų priėmimo procesu, kaip viskas veikia ar neveikia.

Visi tie interesai, su kuriais dirbau, yra deklaruoti. Bet visi jie ir mano darbo patirtis yra – aš nuo to neatsiriboju. Tai, kad aš žinau sektorių ir pažįstu jo žmones vertinu labiau kaip privalumą. Kad prie manęs kažkas dabar gali daugiau ir labiau prieiti, manau, kad ne. Mes vis tiek bendrausime per formalius susitikimus, socialinių partnerių penktadienius – tokie formatai, į kuriuos ministerijoje kviečiamos visos suinteresuotos šalys ir visi išsako savo nuomonę.

Yra būdų valdyti tą galimo konflikto pasireiškimą. Po darbo, deja, neplanuoju susitikinėti su interesų grupėmis, nes pats darbas yra labai įtemptas ir turiu asmeninį gyvenimą.

Kaip formuosite savo komandą?

Ant mano stalo guli tokia knyga „Ypatingai saugomos rūšys“ ir galvoju, kad čia apie tuos žmones, kuriuos turiu surinkti. Tiek visi primetė reikalavimų ir idėjų, o atrinkti komandą yra rimtas reikalas. Kalbant su žmonėmis, mane sveikina tapus ministru, bet pasiūlius būti viceministru, neskuba sutikti. Tai nėra pats geidžiamiausias darbas pasaulyje, nes tai rizikinga pozicija, politinio pasitikėjimo pareigybė, o darbas labai atsakingas, intensyvus, didelės apimties ir santykinai nedaug atlyginamas.

Iššūkių yra, bet esu nusistatęs terminą, kad sausio viduryje turiu turėti visą komandą.

Prezidentas išsakė lūkesčius dėl miškų politikos ir aplinkosaugos. Ar šis klausimas bus taip pat sprendžiamas per viceministro kandidatūrą?

Taip, yra tokia miškų viceministro pozicija. Ir kandidato jai ieškosiu. Žinoma, ir pats pradedu gilintis į šią temą, nes ji yra klaidi. Bet nėra ir taip, kad ši tema yra kažkam vienam aiški ar egzistuoja konkretus atsakymas, ką čia daryti. Ne – čia yra begalės interesų, kuriuos reikia suderinti. 

Džiaugiuosi, kad yra miškų susitarimas, kuris – kadangi jis daugeliui šalių, kurios jį pasirašė yra blogas – manau, yra geras. Nes tai skamba kaip geras politinis kompromisas.

Jo nemaža dalis yra perkelta į Vyriausybės programą ir tai jau užprogramuoja tam tikrą kryptį. Dabar Seime bus svarstomas Miškų įstatymas, kur bus galima tuos interesus suderinti, o ministerijai liks tik įgyvendinimo funkcija.