E. Parulskis. Pamačius spektaklį, dėl parodos neverkiama
Bet, priartėjusi, pamačiau savo būsimo pašnekovo, muziejaus kuratoriaus, figūrą ir supratau, kad akyse tavaruoja ne šviesos suformuoti fantomai, o vyksta pasiruošimo darbai svarbiam vakaro įvykiui – naujos muziejinės veiklos koncepcijos pristatymui publikai. Idėja gimė atsitiktinai – viena paroda, susiklosčius aplinkybėms, muziejuje tęsėsi gerokai ilgiau ne įprastai – vietoj standartinių dviejų mėnesių ekspozicija publikai buvo atvira beveik pusę metų. Galų gale priartėjus uždarymo dienai administracijai pasipylė klausimai: „Kodėl taip trumpai?“, „Ar pratęsite parodą?“, „Ar bus galima ją apžiūrėti dar vieną dieną po uždarymo?“, o paskutinę parodos dieną ją apgulė nepatenkinti lankytojai. Nedisciplinuotų dailės mylėtojų išerzintas kuratorius vieną dieną sumurmėjo: „Va jei parodos vyktų kaip kine, seansais, tuomet jie ateitų tvarkingai ir laiku.“ Tylus murmesys buvo išgirsta, ir štai rezultatas – pirmoji Lietuvoje paroda-spektaklis šiandien bus atidaryta!
Pirminę mintį teko ilgai tobulinti ir šlifuoti. „Kažkuriuo momentu supratau, kad tiesiog mechaniškai padalinti parodos lankymą į seansus beprasmiška. Mes panašiai dirbome per pandemiją, ir jokio realaus pokyčio nebuvo. Aš apsidairiau aplinkui – ir dairytis ilgai neteko. Ne kinas mums turi tapti modeliu, ne. Teatras! Būtent teatras, kuris, žinia, prasideda nuo rūbinės, ir ten toliau viskas eina, yra lankymo skatinimo mechanizmas“, – pasakojo kuratorius, kartu reguliuodamas prie įėjimo stovinčių savanorių grupę. Vakare jie vaidins meno mylėtojų eilę, reiškinį, kurio Vilniuje labiausiai pasigenda po megapolių muziejus pasivaikščioję tautiečiai. Imitacija, žinoma, nebus tiesmuka – dalis aktorių eilėje stovės prieš seansą, o, pradėjus rinktis žiūrovams, kita grupė palaipsniui įsilies tarp jų, palaikydama įtampą, – kuratorius nori, kad eilė nuolat turėtų masę ir vingiuotų.
Mums vos atidarius duris ir apsidairius muziejaus hole, kuratoriui į galvą gana skaudžiai trinktelėjo frisbis, bet auka buvo lyg ir patenkinta. Lėkštę mėto specialiai atrinktų paauglių būrelis, paaiškino mano pašnekovas. Pagal parodos scenarijų jie muziejaus vestibiulyje sukuria jaunystės, maišto ir laisvės atmosferą. Trindamas užgautą vietą, kuratorius šiek tiek pabendravo su jaunaisiais maištininkais. Kaip supratau iš gestikuliavimo, jis pasiūlė žaidimą perkelti į kitą, lankytojams saugesnę vietą.
Kitoje holo vietoje prie stalo sėdėjo trise, kiekvienas su nešiojamuoju kompiuteriu. Ant stalo gulėjo dailės albumų krūva, o šalia stalo – posėdžių lenta, kurioje ketvirtas susirinkimo dalyvis flomasteriu nenoriai brėžė rodyklę nuo vieno apskritimo link kito. Virš pirmojo apskritimo buvo užrašyta „Čiurlionis“, virš antrojo – „Abstrakcionizmas“. Mums priartėjus, vienas posėdžiautojas sušuko:
– O, mūsų Koršunovas!
– O, mūsų Nekrošius! – įsijungė antras.
– O, mūsų Tuminas! – papildė trečias.
Ketvirtas, tas prie lentos, jau žiojosi kažką sakyti, bet užsičiaupė. Apsidarė. Ir vėl prasižiojo:
– O, mūsų... Kaip jis? Ant liežuvio galo...
– Varnas? – pasiūlė variantą pirmasis.
– Ne, ne Varnas, bet tiks. O, mūsų Varnas! – užbaigė šiek tiek sarkastišką pasisveikinimų seriją su kuratoriumi ketvirtasis.
„Taip, parodų įspektaklinimo idėja nebuvo palankiai priimta iš karto, ir, kaip matote, net ir šiandien, vykstant generalinei repeticijai prieš vakarinę premjerą, vis dar yra skeptiškai ją vertinančių žmonių. Pavyzdžiui, taip elgiasi kiti muziejaus kuratoriai, kuriuos matėte prie stalo. Jų vaidmuo parodoje nėra svarbiausias... Na, tiksliau formuluojant, būtent parodoje jų vaidmuo yra, be abejo, svarbiausias, bet parodos seansuose kuratorių svarba nėra didelė. Dabar jie repetuoja kuratorių posėdžio sceną, posėdžio, kuriame priimami sprendimai dėl būsimos, hipotetiškai būsimos, parodos“, – papasakojo kuratorius. Posėdžio scenarijų derino gana ilgai. Kuratoriai, kurie buvo paskirti vaidinti kuratorius, posėdžių lentoje norėjo nupiešti diagramą iš „Postinterneto“ į „Posthumanizmą“, ir juos teko įtikinti, kad publika nesupras, o štai „Čiurlionį“ ir „Abstrakcionizmą“ žino visi.
Įėjome į parodos sales. Pirmojoje ant grindų sėdėjo keliolika pradinukų ir klausėsi mokytojos. Mano palydovas stabtelėjo ir paklausė, kodėl niekas nesivartalioja? Pagal scenarijų vienas vaikas turėjo vaidinti nuobodulį, visaip vartytis ant grindų ir šitaip sukelti žiūrovams šypseną. Mokytoja atsakė, kad jis vartėsi, bet pavargo ir dabar sėdi, kaip ir visi. Kuratorius žaibiškai rado sprendimą, pasiūlydamas ant grindų vertytis ne vienam mokinukui, o misiją atlikti pakaitomis – vartaliotis po dešimt minučių. „Vis tiek žiūrovai šioje salėje išbus daugiausia penkias minutes ir niekas nepamatys mechaniškai įvesto elgsenos šablono“, – paaiškino kuratorius. Vaikai atgijo ir pradėjo džiugiai tartis dėl būsimo pasivartymo eiliškumo.
Kitoje salėje tiesiog įbridome į ekskursiją. Tai irgi parodos-spektaklio elementas. „Mes galvojome rengti ekskursijas žiūrovams, bet šios minties atsisakėme, nes tokiu atveju būtų atsiradęs papildomas interpretacinis laukas. Nes apie ką mes kalbėtume ekskursijų metu? Apie parodą? Ar apie spektaklį parodoje? Ar apie abu elementus? Šitaip ir nusprendėme, kad bus rengiamos tik vaidybinės ekskursijos, prie kurių galės prisišlieti tikri žiūrovai ir interaktyviai pajusti klasikinės ekskursijos dvasią – nuo įžūliai diletantiškų klausimų iki... Va, tuoj bus ekskursijos ir viso spektaklio pikas!“ – kalbėjo pašnekovas.
Vienas dalyvis priėjo prie ant pjedestalo pastatytos skulptūros ir ją palietė. Aš tiesiog pajutau, kaip kuratorius sulaikė kvapą. Abu įtemptai žiūrėjome į lankytoją ir skulptūrą. Nieko nevyko. Lankytojas pažiūrėjo į kuratorių ir skėstelėjo rankomis. Mano palydovas kažką piktai sumurmėjo, pribėgo prie meno kūrinio ir jį stumtelėjo. Vis dar nieko neatsitiko. Tuomet kuratorius energingai trenkė per skulptūrą, ji galų gale nukrito, sudužo, pradėjo kaukti sirena, atsidarė durelės su užrašu „Tik muziejaus darbuotojams“ ir į salę įsiveržė trys uniformuoti apsaugos darbuotojai.
– Taip, aha, viskas aišku, – sušuko kuratorius. – Kolegos, jūs viską padarėte puikiai, taimingas tobulas, dėkui jums už tai. O dabar reikia rasti mažiau lipnią lipniąją juostą ir žioplo ekskursanto sceną pravarysim dar kartą.
Muziejaus darbuotojai po akimirkos atnešė naują skulptūrą, šiek tiek pabūrė su lipniosiomis juostomis, ekskursijos aktoriai pakartojo maršrutą, smalsuolis palietė skulptūrą, ji sėkmingai nukrito, sudužo, apsaugininkai įbėgo ir nuramino išsigandusį (puiki vaidyba!) lankytoją, kad jo kaltės čia nėra – eksponatus šiuolaikiniame muziejuje liesti galima, o krenta jie dėl muziejaus kaltės. Puiki, pozityvi ir netikėta parodos-spektaklio pabaiga!
Prieš atsisveikindama savo vedlio paklausiau, kokie iššūkiai laukia muziejaus ir jo naujos parodų rodymo taktikos? Kuratorius didelių problemų ateityje nematė, o svarbiausias dalykas – finansavimo perorganizavimas. Muziejus ruošiasi teikti paraiškas gauti ne tik vizualiųjų menų, bet ir scenos menų srities finansavimą. Tam stipriai priešinasi teatrai – juk į jų kišenę lenda neprognozuojami naujokai, bet kuratorius tikisi, kad ir šis slenkstis bus įveiktas.
Hole aš irgi gavau kaukštelėjimą galvon su lėkšte. Patenkinti paaugliai atsiprašė, juokėsi ir mojavo. Išėjusi iš muziejaus supratau, kad savo reportaže negalėsiu aprašyti vieno svarbaus dalyko – apie ką gi pati paroda? Dar galvojau sugrįžti, bet visgi nusprendžiau – tiek to. Pamačius spektaklį, dėl parodos neverkiama.
