VŽ ARCHYVAI. Komivojažierius beldžia tris kartus

„Verslo žinių“ 1995 m. vasario 22 d. numeris.

Nuo kapitalizmo užuomazgų iki pirmųjų vietinių vienaragių, nuo džiaugsmingiausių iki skaudžiausių pamokų – tai per tris dešimtmečius „Verslo žinių“ sukauptos Lietuvos verslo kronikos. Švęsdami jubiliejų, savo skaitytojus kviečiame prisiminti, kaip kūrėsi šalies verslas, kaip formavosi rinkos, kuo gyveno ir kaip konkuravo vietos įmonės. Šis straipsnis išspausdintas viename pirmųjų VŽ numerių – 1995 m. vasario 22 d.

Pajamos iš prekybos Lietuvoje nūnai sudaro 53% (BVP), o talentas prekiauti, brežneviniais laikais reiškiasi vien nedrąsiais spekuliantėlių bandymais įsiūlyti lenkiškas pėdkelnes, išsiveržė it džinas iš butelio ir sukūrė nematytą padarą – komivojažierių.

Komivojažierius – keliaujantis prekybos ar tiekimo įmonės atstovas, siūlantis pirkėjams prekes ir paslaugas pagal turimus pavyzdžius, katalogus. Priima prekių ir paslaugų užsakymus, formuoja pirkėjų grupes.

Nors pirmuosius daigus šis verslas leisti pradėjo tik prieš metus, komivojažieriai, palyginti su bjauriaisiais ančiukais – tarybiniais spekuliantais, jau tikros gulbės, suvokiančios savo vertę ir puikiai išmanančios amatą.

Sutinka pagal išvaizdą

Komivojažieriai sako, kad juos peni ne tik kojos ir iškalba. Išvaizda turi būti nepriekaištinga: batai išblizginti, nes nesimpatingas ir apsileidęs žmogus niekad nekelia pasitikėjimo. Vėliau paleidžiami į darbą kiti profesiniai apžavai: pasitikėjimas savimi ir rišli kalba.

Šis darbas turi daug bendro su teatru ir hipnoze, juk pirkėją reikia įtikinti, kad siūlomi daiktai jam žūtbūt reikalingi.

Štai VŽ komivojažieriai jau įkalbėjo nusipirkti: radijo bangomis valdomą ir garsiai birbiantį lėktuvą skraidūną „Baby Jumbo Jet“, visą saują abejotinos kokybės „tikrai prancūziškų“ kvepalų. Didžiausių simpatijų redakcijoje pelnė pirkinys su priedu – iš klijuotės Kinijoje pagaminta rankinė, kuriai išleidęs 56 Lt, laimingas pirkėjas už dyką gavo 6 nerūdijančio plieno peilius „su dantukais“.

Komivoježierių aristokratai

Prekiauti specialiai fabrikams užsakyta produkcija, atkeliavusi iš tų šalių, kur pigi darbo jėga, gali sau leisti tik didelės tarptautinės firmos, pavyzdžiui, WWI.

Jos atstovė Lietuvoje yra jau metus gyvuojanti UAB „York Marketing“ (YM).

„Kol neužsiėmiau šiuo verslu – visiškai nemokėjau bendrauti“, – sako Rima Višnevska, YM organizacinio skyriaus vedėja. Jos teigimu, komivoježieriui svarbiausia neturėti kompleksų, todėl į darbą imami ne vyresni kaip 30-ies metų žmonės.

YM dabar dirba apie 30 komivoježierių, kadrų kaita didelė, tačiau yra ir senbuvių.
Naujų žmonių YM ieško per skelbimus laikraščiuose. Pasak p. Višnevskos, tarp naujokų pasitaiko ir nesąžiningų žmonių, kurie iš ryto pasiėmę prekių daugiau nebepasirodo. Nors jų adresus firma žino, per teismą išreikalauti nuostolių kompensacijos sudėtinga.

Kur kas rimtesnių problemų sukelia iš darbo atleistieji arba apsišaukėliai niekada firmoje nedirbę, bet jos vardu besidangstantys. „Jie ypač pavojingi, nes mes norime išsaugoti gerą vardą“, – aiškina p. Višnevska.

Tikri ir tariamieji komivoježieriai

O į gerą YM vardą yra kam kėsintis. Statistikos departamento duomenimis, LR įmonių rejestre įregistruotos 520 firmos, galinčios užsiimti komivoježierių veikla, o realiai dirba tik 13. Kiti užsiima saviveikla. „Saviveiklininkai“ dažniausiai neturi kortelės su firmos pavadinimu ir nuotrauka. Jų rinka – draugai ir pažįstami.

Štai „prancūziškais“ kvepalais besiverčiančios kompanijos (tiesa, dar oficialiai Lietuvoje neįregistruotos) atstovė Renita Mykolajūnaitė (redakcijai tikroji pavardė žinoma) siūlo sau tinkamą kvapą pasirinkti bene iš šešiasdešimties šlapimo analizių mėginius primenančių buteliukų. Kvapų sąrašas pateikiamas atskirai.

„Pirkėjo niekas neketina apgauti – sako ji, – firma tiesiog nešvaisto pinigų prašmatnaus dizaino buteliukams ir kvepalų gamybos licencijoms.“

Panelė Mykolajūnaitė teigia per mėnesį uždirbanti iki 2.000 Lt.

Nors komivoježierių siūlomų prekių kokybė abejotina, rinka jiems garantuota, nes šie daiktai visada pigesni nei parduotuvėje.

Juk vaikščiojančiai parduotuvei nereikia mokėti nei už elektros energiją, patalpų nuomą, bet ir dažniausiai mokesčių valstybei. Toks prekiavimo būdas turi ir daug kitokių privalumų – pirkėjas visada bus nepriekaištingai aptarnautas, nestovės eilėje. Jis bus apdovanotas šypsena bei preke, apie kurios stebuklingas savybes jis nė neįtarė.