Geografija nesvarbu: geri restoranai klientų nestokoja ir miesteliuose

Maitinimo versle mados ypač jaučiamos: kažkada daugelis suskubo kurti picerijų, paskui prasidėjo kepyklėlių mada, vėliau užėjo kebabų vajus, restoranai atrado mėsainius, pradėjo dygti vegetarams ir veganams skirtos kavinės ar užkandinės.

Neretai smulkieji verslininkai net neslepia, jog idėją kurti vienokią ar kitokią maitinimo įstaigą paprasčiausiai nusižiūrėjo: kažkur nuėjo, pamatė, patiko ir pabandė patys daryti taip pat ar bent panašiai.

Viską kuria patys

Praktika rodo, kad toks verslas ilgai neišgyvena – pritrūksta žinių, išmanymo, fantazijos, užsispyrimo, o galiausiai – lėšų. Nes lankytojai jaučia, kur kavinės ar restorano idėja yra sukurta paties savininko, išnešiota, įgyvendinta su meile, o kur padaryta bet kaip.

Ten, kur jaučiamas verslo įkūrėjo braižas, lankytojų įprastai netrūksta. Ir net nedideliame miestelyje, kur valgymo ne namie kultūra dažniausiai dar tik formuojasi, tokios įstaigos netrunka prigyti ir tampa lankytina vieta, kurią vietiniai mielai rekomenduoja svečiams. Nes patys ten yra lankęsi ne kartą ir visuomet išeidavo nenusivylę.

Pavyzdžiui, Laura Viduolytė-Pupelienė, UAB „Vilauna“ direktorė, nėra baigusi nei vadybos, nei viešojo maitinimo mokslų, tačiau jos Rokiškyje įkurta kavinė „Pupelė“ yra puikus pavyzdys, kaip įkurti vietą, kurią norisi dar kartą aplankyti. 

 „Visi galvoja, kad tokiam verslui pradėti reikia daug lėšų. Galiu patvirtinti, kad tikrai nereikia. Mes kavinę įrengėme savo jėgomis, pavyzdžiui, vyras iš ąžuolo pats pagamino barą, o baldus parsigabenau iš Norvegijos – ten gyvena mano sesuo. Važiavau, ieškojau naudotų baldų. Ir štai dabar jie stovi jau pas mus“, – VŽ yra pasakojusi p. Viduolytė-Pupelienė.

Ji sako, kad ne tik kavinę įrengusi taip, kad pačiai patiktų, bet ir personalą moko vadovautis esmine taisykle – lankytojus aptarnauti taip, kaip norėtų patys būti aptarnaujami. Toks požiūris pasiteisina: iš ne vieno svečio ji jau girdėjusi, kad šis čia jaučiasi kaip namie, nori pabūti ilgiau.

Pratino prie kitokio skonio

Rūta Cimakauskienė, komplekso „Gojus“ direktorė, kartu su šeima Lazdijuose restoraną ir viešbutį irgi kūrė taip, kad patiems čia būtų gera.

Sužinojusi apie Lazdijų centre parduodamą pastatą, kuriame anksčiau buvo bankas, šeima ilgai nedvejojo ir jį nusipirko.

„Kai darėme viską, daug negalvojome, kas geriausiai atsipirktų. Stengėmės kurti tokią vietą, kuri būtų patraukli, kur susirinkti pirmiausia galėtų mūsų artimieji ir verslo partneriai“, – sako verslininkė.

„Gojus“ veikia tik antri metai, tačiau jau pats save išsilaiko, nes daugelis lankytojų, sykį čia užsukę, tampa nuolatiniais svečiais. Tiesa, tai pavyko ne iš karto – Lazdijų gyventojams buvo nelengva pasiūlyti ką nors nauja.

„Žmonės galbūt tiesiog nepratę prie to. Pastebėjome, kad nemažai jų jaučiasi nejaukiai, sutrinka pamatę, tarkime, ant stalo sudėtus įrankius. O apie tai, kad kepsnys neprivalo skendėti padaže, irgi retas pamano. Tikrai reikėjo pavargti, kol prisijaukinome vietinius“, – VŽ yra sakiusi verslininkės dukra Greta Labalaukienė-Cimakauskaitė, padedanti mamai vadovauti kompleksui.

Susitikimo vieta

Jau dveji metai Plungėje veikia kavinė-baras „Gandi Bar and Grill“. Laurynas Žeimys, UAB „Skonio fabrikas“ įkūrėjas, kurį laiką gyveno Anglije, ten ne tik dirbo restoranuose ir baruose, bet ir studijavo verslą. Kadangi darbas jam pasirodė įdomus, kad įgautų kertinių žinių, baigė ir virėjų kursus. Grįžęs į Lietuvą, jis ėmėsi savo verslo.

„Atvažiuodavau į Plungę pas močiutę, ir vakarais pasigesdavau normalios jaukios vietos, kur galėčiau su draugais pavakaroti. Tai paskatino mane ieškotis patalpų savai kavinei. Radau jas Plungės priemiestyje – neišgąsdino. Nes iš patirties užsienyje žinojau, kad jeigu pasiūlysi ką nors išskirtinio, žmonės ateis, nesvarbu, kur būtum“, – sako pašnekovas.

Nuotrauka3::left

Kavinę-barą „Gandi Bar and Grill“ jis įkūrė užpernai balandį. Ir anksčiau čia buvo maitinimo įstaiga, tad didelių investicijų nereikėjo – p. Žeimys sako, kad patalpoms pagal savo skonį įrengti užteko įstatinio kapitalo.

 „Ne tik siūlome provincijai nebūdingų patiekalų, pavyzdžiui, lęšių ir įvairių trintų sriubų, grilyje keptų kepsnių, bet ir neįpareigojamą aplinką bendrauti. Todėl čia renkasi tiek jaunimas, tiek vyresni – ir visi atranda bendrą kalbą. Taip pat vyksta proto mūšiai, sportinio pokerio turnyrai, nes norime, kad žmonės ne tik skaniai pavalgytų, bet ir smagiai praleistų laisvalaikį“, – aiškina Plungės verslininkas.