„Tate“ vadovė M. Balshaw: jei nebūtume kritikuojami, tai reikštų, jog dirbame blogai

Meno institucijos vadovė atmeta kaltinimus dėl „woke“ kultūros ir remia „drąsius“ sprendimus

Maria Balshaw, meno galerijos „Tate“ direktorė. Londonas, 2017 m. birželio 1 d. Peterio Nichollso („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.

„Man labiau rūpi, kad visuomenė gautų tikrai turtingą meno patirtį, nes mes esame viešoji įstaiga. Jei nebūtume kritikuojami, tikriausiai nedirbtume savo darbo tinkamai“, – sako M. Balshaw, meno institucijos, kuriai priklauso galerijos „Tate Modern“, „Tate Britain“ ir muziejai Liverpulyje bei Sent Aivse, direktorė.

Maria Balshaw nemėgsta žodžio woke (liet. pabudo; terminas istoriškai priskiriamas afroamerikiečių žargonui ir reiškia sąmoningą individą, kuris suvokia rasinę diskriminaciją ir jai priešinasi – VŽ). Anot jos, šis terminas tapo „ginkluotu eufemizmu“, kurį jai priskiria kritikai, nepatenkinti pokyčiais, jos įgyvendintais „Tate“ muziejuje. Kaip meno institucijos, kuriai priklauso galerijos „Tate Modern“, „Tate Britain“ ir muziejai Liverpulyje bei Sent Aivse, direktorė, ji jau aštuonerius metus laviruoja kultūrinio karo, apėmusio muziejus, centre.

Kritika skamba iš visų pusių: iš menininkų ir aktyvistų, nepatenkintų tam tikrų istorinių kūrinių eksponavimu, ir iš kritikų, kurie neigiamai vertina pastangas paaiškinti konkrečius kūrinius. Akivaizdu, kad neįmanoma visada įtikti visiems. Tačiau ar tai būtų „Tate Britain“ kolekcijos „perkabinimas“ 2023-iaisiais, kai istoriškai vertingi meno kūriniai buvo perkelti į „socialinį kontekstą“ (net liberalusis „The Guardian“ jį pavadino „vertingu“ ir „patronuojančiu“), ar tam tikrų menininkų neįtraukimas į „Tate Modern“ kolekciją (FT žurnalistė Jackie Wullschläger neseniai rašė, kad „Tate“ institucija „socialinį aktyvizmą dabar laiko svarbesniu už estetiką“) – ką gali padaryti muziejaus vadovas, nesukeldamas kieno nors nepasitenkinimo?