Aršiausia Putino kritikė ginklų nesudeda

Žiniasklaidoje pasirodžius antraštėms, įspėjančioms apie Rusijos karių telkimą prie Ukrainos sienos, tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel sumanė pakviesti prezidentą Vladimirą Putiną į Europos Sąjungos (ES) vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą Briuselyje. Idėją parėmė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, o A. Merkel ketino ją prastumti per Europos Vadovų Tarybos susitikimą, pasakoja „Politico“.

Kajai Kallas ši idėja nepatiko. 

„Aukščiausiojo lygio susitikimas dėl ko?“, – pasak dviejų diplomatų, paklausė ji visų ES vadovų akivaizdoje. K. Kallas pabrėžė, kad Putinu negalima pasitikėti ir kad nereikėtų nei jam pataikauti, nei nuolaidžiauti.

„Dėl ko tai reikalinga?“, – pakartojo K. Kallas, galimai tikėdamasi kelių kitų Rytų Europos šalių vadovų paramos. A. Merkel, negalėdama įgyvendinti savo plano be bent jau nedrąsaus kitų vadovų-lyderių pritarimo, prie pasiūlymo nebegrįžo. Vokietijos kanclerei išėjus iš salės, E. Macronas negalėjo patikėti, kad nauja mažos ES šalies lyderė išdrįso pažeminti A. Merkel, tuo metu – galingiausią Bendrijos žaidėją. Anot vieno diplomato, Prancūzijos prezidentas pasisuko į K. Kallas ir užsiminęs, kad ji gali sulaukti atsako, paklausė: „Ar rytoj vis dar būsite ministrė pirmininkė?“

Po trejų metų

Kaip kartais žiūrovams pasufleruoja kinematografinis pasakojimas, „praėjus trejiems metams“, pasitraukti teko A. Merkel, o K. Kallas pakilo karjeros laiptais – 2024 m. gruodžio 1 d. ji tapo naująja Bendrijos užsienio politikos vadove.

„Verslo klasėje“ publikuotą Agnės Škultinaitės tekstą „Geležinė ledi, pramušusi stiklines lubas – K. Kallas“, galima paskaityti ČIA. 

2024-ųjų birželį į šias pareigas ES vadovų, įskaitant E. Macroną, nominuota K. Kallas jas pradėjo eiti istorinių geopolitinių sukrėtimų laikotarpiu. Jai teks derinti 27 ES šalių, kurių kiekviena tradiciškai turi veto teisę užsienio reikalų klausimais, interesus. Buvusiai Estijos ministrei pirmininkei, turinčiai vienos aršiausių Europoje Rusijos kritikų reputaciją, teks įveikti plačiai paplitusią išankstinę nuomonę, kad ji bus tik vieno klausimo užsienio politikos vadovė.

Jei paklaustumėte Kallas, kur yra Afrika, ji atsakytų, kad į pietus nuo Rusijos, – šmaikštavo vienas aukšto rango Europos diplomatas.

Laukia pokyčių

„Politico“ pastebi, kad K. Kallas pirmtakams sunkiai sekėsi šiame poste palikti bent kiek ryškesnį pėdsaką. Tačiau „estų maištininkė“ turi vieną svarbų pranašumą: lūkesčiai nedideli. Labai maži.

Jos pirmtakas Josephas Borrellis, anot „Politico“, senstantis ispanų socialistas, kuris didžiąją savo kadencijos dalį praleido nesutardamas su savo vadove Ursula von der Leyen, Europos Komisijos pirmininke, bus prisimenamas ir dėl savo aistringų pasisakymų (pavyzdžiui, kai pasmerkė Izraelio atakas Gazos ruože), ir dėl klaidingų žingsnių, įskaitant spaudos konferenciją Maskvoje, kai tyliai stovėjo Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui varant propagandą ir vainojant ES kaip „nepatikimą partnerę“. 

Iš K. Kallas tikimasi daugiau. Anonimiškai su „Politico“ bendravę dabartinių ir buvusių ES užsienio reikalų ministrų vyriausieji padėjėjai su viltimi žvelgė į K. Kallas paskyrimą ir pažymėjo, kad ji, būdama Estijos, 1,4 mln. gyventojų turinčios šalies, įspraustos tarp Rusijos ir Baltijos jūros, ministre pirmininke, padarė įtaką pasaulio politikos scenoje.

J. Borrellio laikais ES diplomatai skundėsi, esą ES šalių užsienio reikalų ministrų susitikimai buvo ilgi, diskursyvūs arba vyko pagal iš anksto numatytą scenarijų. Anot aukšto rango pareigūno, tikimasi, kad K. Kallas prašys ministrų į susitikimus ateiti su naujomis idėjomis, skatinti spontaniškas diskusijas ir susitelkti į strateginius klausimus.

„Kallas bus gaivaus oro gurkšnis“, – tikisi vienos Vakarų Europos šalies užsienio reikalų ministras.

Politika kraujyje

„Kvėpuok laisvės oru“, – 1988 m. K. Kallas pasakė tėvas. Tuo metu šeima jau galėjo išvykti iš Estijos atostogų į Rytų Berlyną; iš tos vietos, kur jie stovėjo prie Brandenburgo vartų, žyminčių sovietų okupuotos Europos ribą, buvo matyti Vakarų Berlynas.

Anot „Politico“, patriotizmas ir politinis pasipriešinimas „teka K. Kallas gyslomis“. Jos prosenelis Eduardas Alveras buvo Estijos gynybos lygos vadas, vadovavęs kovai su sovietų Raudonąja armija per 1918–1920 m. Nepriklausomybės karą. Antrojo pasaulinio karo metais Estiją okupavus sovietams, jos senelis buvo išsiųstas į lagerį. Jos motina, tuomet šešių mėnesių kūdikis, su šeima buvo ištremta į Sibirą.

1991-aisiais žlugus Sovietų Sąjungai, K. Kallas tėvas Siimas Kallasas 1995 m. tapo užsienio reikalų ministru, 2002 m. – ministru pirmininku, o 2004 m., Estijai įstojus į ES, buvo paskirtas pirmuoju Europos Komisijos nariu iš Estijos, šias pareigas ėjo dešimtmetį.

Iš pradžių K. Kallas tiesiog instinktyviai laikėsi atokiau nuo politikos. Interviu „Politico“ jos vyresnysis brolis Ülo Kallasas pasakojo: „Tiek man, tiek Kajai buvo svarbiausia daryti savo karjerą, užuot buvus globojamiems tėvo“. 

K. Kallas specializavosi konkurencijos teisės srityje, kurioje tuo metu, kaip ir daugelyje kitų, dominavo vyrai. Tačiau „ji visada įsiliejo į kolektyvą ir jautėsi lygiavertė“, – sakė advokatas Stenas Luiga, kurio kontoroje kaip praktikantė K. Kallas pradėjo dirbti dešimtąjį dešimtmetį. Vėliau jiedu tapo partneriais kitoje advokatų kontoroje. – Ji buvo labai energinga. Neprisimenu, kad kada nors būčiau matęs ją pavargusią ar išsekusią.“

Nepaisant sėkmingos teisininkės karjeros, K. Kallas pažinojusiems žmonėms buvo aišku, kad ji trokšta kažko kito.

„Prisimenu, kaip ji, būdama karjeros viršūnėje, pasakė: „Aš nesijaučiu patenkinta ir noriu daryti kažką visiškai kito, – pasakojo jos brolis. – Tuo metu ji labai mėgo golfą ir vienas iš dalykų, apie kuriuos ji svaičiojo, buvo toks: išvykti į Australiją ir kurį laiką dirbti golfo patarnautoja“.

Tačiau politika pasirodė esanti patrauklesnė nei Bondi paplūdimys. 2011-aisiais K. Kallas buvo išrinktas į Estijos parlamentą, 2014 m. – į Europos Parlamentą.

Perkandusi Rusiją 

Dėl savo idealizmo, ištikimybės demokratijos ir atvirumo vertybėms K. Kallas vadinama priešingybe realistinei stipraus vyro politikai, kurią įkūnija išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Tačiau kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, didžiausias jos politinis priešas Putinas yra ir didžiausias jos politinis turtas.

Vakarų Europos lyderiams nerimaujant, ar neišprovokuos Rusijos prezidento, paremdami Ukrainą po 2022-ųjų invazijos, K. Kallas nepaliovė raginti juos imtis priemonių.

„Putinas ateis mūsų išbandyti, ir taip, mes turėsime pasipriešinti“, – kalbėjo ji Europos Parlamente 2022 m., praėjus dviem savaitėms po Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Ukrainą. Anot K. Kallas, estai taip pat turi tam tikros patirties su Rusija ir stengėsi ja pasidalyti su ES nuo tada, kai tik į ją įstojo.

K. Kallas vadovaujama Estija primygtinai reikalavo, kad ES nustatytų kiekybinius paramos Kyjivui tikslus. Tarp jų buvo raginimas ES išsiųsti Ukrainai 1 mln. šovinių, o jos atstatymui skirti įšaldytą Rusijos turtą. Be to, nuo karo pradžios Estija gynybai skyrė daugiau nei 3% BVP ir 0,25% išskirtinai Kyjivui paremti.

„Norėjau, kad Estija rodytų pavyzdį“, – prieš savo kandidatūros svarstymą laiške EP nariams rašė K. Kallas. Jos įsitikinimu, „Rusijos imperialistinė svajonė niekada nemirė.“

Kremlius atkreipė į tai dėmesį. 2023 m. balandį ji buvo įtraukta  į ieškomų asmenų sąrašą, oficialiai – už jos vyriausybės sprendimą nugriauti sovietinių laikų karo paminklus. Tai buvo pirmas kartas, kai į juodąjį sąrašą, kuriame jau buvo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, buvo įtrauktas ir ES vadovas.

„Tai dar vienas įrodymas, kad elgiuosi teisingai, – rašė K. Kallas socialiniame tinkle X. – Kremlius tikisi, kad šis žingsnis padės nutildyti mane ir kitus, bet taip nebus.“

ES rūpestis

Anot „Politico“, klausimas, ar K. Kallas galės ir toliau kelti bangas eidama naująsias pareigas, „yra labai svarbus“.

Būdama suverenios valstybės vadovė, ji galėjo laisvai reikšti savo nuomonę. Būdama vyriausioji ES užsienio reikalų įgaliotinė, ji pradėjo vadovauti Europos išorės veiksmų tarnybai, bloko diplomatiniam sparnui, kitaip tariant, ėmėsi vaidmens, kuris praktiškai turi daugiau apribojimų nei realių galių. Techniškai ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams net nėra atsakingas už užsienio politiką. Norėdama suformuluoti oficialią ES poziciją, jai teks gauti visų nacionalinių vyriausybių vadovų, įskaitant Putinui prijaučiančių lyderių, parašus.

„Aukštieji EP pareigūnai ne visada buvo matomi, veiksmingi ar galingi, – diplomatiškai dėsto Jeppe Kofodas, buvęs Danijos užsienio reikalų ministras. – Tai šiek tiek priklauso ne vien nuo asmenybių, bet ir nuo to, kiek erdvės jiems suteikia 27 valstybės narės.“

Todėl, kaip pastebima populiarioje „X“ paskyroje „@ISEUConcerned“, ES pareiškimai paprastai būna sušvelninti iki silpnumo ar net nereikšmingumo – vyriausieji įgaliotiniai ar kiti užsienio politikos pareigūnai reaguoja į konkrečią tragediją, išreikšdami „susirūpinimą“.

Vis tik liepą NATO aukščiausiojo lygio susitikime įsiplieskusi žiežirba rodo, kad K. Kallas, diplomatiškai ar nevisai, nesileis į kalbas, susidūrusi su Rusijos šalininkais: kariniam aljansui susitikus Vašingtone, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas jau buvo užsitraukęs nemalonę dėl kelionės į Maskvą anksčiau. Tarsi dar šliukštelėdamas alyvos į ugnį, susirinkusiems lyderiams, tarp kurių buvo ir V. Zelenskis, jis pareiškė, kad Ukraina niekada neturėtų būti priimta į NATO.

Pasak iš vieno salėje buvusių asmenų, tai buvo „labai nemalonus“ momentas.

Tuomet žodžio paprašė K. Kallas.  

Ji pastūmė į šalį parengtą kalbą ir tiesiai atsakė Orbanui, pareiškusi, kad jis klysta ir kad istorija bei faktai rodo, jog NATO tikslas – išvengti karų, o ne juos provokuoti, – prisiminė diplomatas. 

K. Kallas pavyzdžiu pasekė dar keli lyderiai, griežtai atsakę V. Orbanui.

Anot „Politico“, per pirmąją savo darbo savaitę K. Kallas jau parodė griežtesnį toną nei jos pirmtakas, užsiminusi, kad ji gali siekti taikyti sankcijas Maskvai draugiškos Sakartvelo valdančiosios partijos nariams, jei šie imtųsi malšinti demonstrantus, protestuojančius prieš, jų teigimu, suklastotus rinkimus.

Ji jau pakeitė ES toną dėl konflikto Ukrainoje: per pirmąją savo, kaip vyriausiosios įgaliotinės, kelionę nuvyko į Kyjivą ir socialiniuose tinkluose parašė, kad „Europos Sąjunga nori, kad Ukraina laimėtų šį karą“.

Būsimi iššūkiai

Atrodo, kad Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigas K. Kallas užėmė pačiu laiku: kaip tik tuo metu, kai jos populiarumas šalyje ėmė mažėti.

Estijos ekonomika ką tik išbrido iš dvejus metus trukusio nuosmukio ir, anot „Politico“, yra viena iš prasčiausių Europoje. K. Kallas vadovaujamą Estijos reformų partiją, kuri prieš metus užtikrintai pirmavo, aplenkė pagrindinė opozicinė partija. Vietos kritikai šaiposi, kad ji yra didžiausia nevykėlė, atitrūkusi nuo paprastų estų gyvenimo. Panašu, kad panieka abipusė: K. Kallas žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie jos vyro verslo ryšius su Rusija pavadino „raganų medžiokle“.

„Tikiuosi, kad naujose pareigose jai pavyks rasti geresnį balansą, – sako jos brolis Ülo. – Tai sunkus darbas, bet vidaus politikoje nuolat susiduri su kritika ir negatyvumu iš visų pusių.“

Tuo metu užsienyje K. Kallas išlieka žiniasklaidos numylėtinė, sužavėjusi ne vieną žurnalistą savo nesuvaidintu tiesmuku kalbėjimu ir meile literatūrai (tie, kurie ją pažįsta, nenustebs išgirdę, kad per Komisijos nario klausymą ji citavo Winstoną Churchillį, Davidą Ben Gurioną ir Platoną.

Tačiau kiek ilgai truks jos tarptautinis medaus mėnuo, kai Putinas toliau bando Europos ištvermę ir solidarumą, klausia „Politico“. Juolab ES šalys susiskaldžiusios ir kitais svarbiais geostrateginiais klausimais – vieningam Bendrijos frontui trukdo ne tik Orbano Vengrija. Pastarajame ginče su Kinija dėl elektrinių transporto priemonių būtent Vokietija, o ne Prancūzija ir Italija, stojo Pekino pusėn. 

Kalbant apie Artimuosius Rytus, Ispanija, Airija ir Norvegija nesutaria su likusia ES dalimi ir pripažįsta Palestinos valstybingumą, o Vokietija, Suomija ir Čekija, be kita ko, vis dar prekiauja ginklais su Izraeliu.

Be to, porceliano kambaryje yra ir didžiausias dramblys – Donaldas Trumpas. Eurokratai gerai prisimena, kaip pirmoji D. Trumpo administracija sužlugdė siūlomą prekybos susitarimą. Šį kartą baimė susijusi su Ukraina, nes D. Trumpas, regis, siekia greitai sudaryti taikos susitarimą (ir, kaip spėjama, – Rusijai palankiomis sąlygomis).

Paklausta, kaip ji elgsis su būsima Amerikos administracija, K. Kallas per klausymą sakė, kad „jei Jungtinės Valstijos nerimauja dėl Kinijos, pirmiausia jos turėtų susirūpinti dėl Rusijos“. 

Vėliau pridūrė: „Jei pažvelgtume į istoriją, izoliacionizmas Amerikai niekada nepasiteisino“.

Pirmasis posėdis 

Gruodžio 16 d. naujoji ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai K. Kallas pirmininkavo savo pirmajam Užsienio reikalų tarybos posėdžiui su ES užsienio reikalų ministrais, kurio darbotvarkėje svarbiausi klausimai buvo Sirija, Ukraina ir Sakartvelas.

Pasak „brusselstimes.com“, Taryba aptarė Rusijos agresiją prieš Ukrainą, o svarbiausias sprendimas buvo 15-ojo individualių ir ekonominių ribojamųjų priemonių Rusijai paketo priėmimas.

„Šis paketas nukreiptas prieš šešėlinį laivyną ir Šiaurės Korėjos pareigūnus, taip pat – pirmą kartą prieš Kinijos įmones, gaminančias Maskvai dronus“, – sakė K. Kallas. – Mūsų žinia labai aiški – negalima kurstyti karo Europoje ir išsisukti nuo atsakomybės.“

Ji pabrėžė, kad reikia toliau remti Ukrainą karinėmis priemonėmis: „Mes visi jį aiškiai ir garsiai išgirdome Ukrainos užsienio reikalų ministrą: Ukrainai reikia daugiau amunicijos, stipresnės oro gynybos, taip pat daugiau paramos savo gynybos pramonei. Turime suteikti Ukrainai tai, ko jai reikia, kad ji laimėtų šį karą... Kuo stipresni jie bus mūšio lauke, tuo stipresni jie bus ir už derybų stalo... Putinas nesustos, kol nebus sustabdytas.“