J. Polujanskas. Kieno interesams atstovauja NVO įtakingieji?
Iš karto noriu pasakyti, kad nesu nusiteikęs prieš NVO. Atvirkščiai, šios organizacijos ypač svarbios stiprinant pilietinę visuomenę, sprendžiant socialines ar aplinkosaugos problemas. Mano atstovaujama įmonė taip pat bendradarbiauja su viena iš NVO „BirdLife“, kurios misija – saugoti paukščius ir biologinę įvairovę. Neseniai pradėjome bendrą iniciatyvą – skatinti žemdirbius ūkininkauti tvariau.
Visgi, Lietuvoje NVO skaidrumo tema ilgą laiką buvo tabu, todėl reikia pasidžiaugti, kad pagaliau pradedama vis garsiau kalbėti apie tai, jog kai kurios NVO gali siekti tikslų, kurių tikrai nepavadinsi visuomenės interesų gynimu.
Kam išleisti 7,4 mlrd. Eur?
Minėtos diskusijos metu Europos audito rūmų narė Laima Andrikienė pristatė NVO finansavimo skaidrumo tyrimą. Paaiškėjo, kad 2021–2023 m. iš ES biudžeto NVO veiklai finansuoti buvo skirta 7,4 mlrd. Eur. Auditoriai nustatė, kad ES finansavimas buvo pernelyg neskaidrus, o NVO turėjo komercinių interesų ir sąsajų su valdžios insitucijomis.
Ši auditorių ataskaita Europoje sulaukė didelio politikų ir žiniasklaidos dėmesio. Ir tai nėra keista, nes visuomenėje yra įsitvirtinęs teigiamas NVO įvaizdis: tai sąžiningai ir iš idėjos dirbantys žmonės, kurių veikla iš esmės nesuderinama su komercine nauda. Dabar šis įvaizdis subliuško.
Lietuva – ne išimtis. Mūsų šalyje NVO skaidrumo problema taip pat labai aktuali, o ypač teisėkūroje. Įtakdario statusą turinčios NVO gali užsiimti nedeklaruojamu lobizmu – laisvai susitikinėti su politikais, teikti jiems pasiūlymus, o metų pabaigoje pateikti abstrakčią veiklos ataskaitą.
Skirtingai nei registruotiems lobistams, NVO nereikia atitikti griežtų Lobistinės veiklos įstatymo reikalavimų – deklaruoti interesus ir naudos gavėjus, registruoti kiekvieną susitikimą skaidrumo registre. Dėl nevienodų skaidrumo standartų užsakovui patogiau samdyti ne lobistą, o paremti gerą įvaizdį turinčią NVO, su kuria mielai bendrauja politikai ir valdininkai.
Esant žemesniems NVO skaidrumo standartams teisėkūroje atsiranda tokių organizacijų, kurios atstovauja nežinia kokiems interesams. Dažnai tie interesai prieštarauja valstybės tikslams – pavyzdžiui, skatinti atsinaujinančią energetiką. Diskusijos Seime metu teko išgirsti ne vieną atvejį, kai NVO vykdė veiklą, nukreiptą prieš žemės ūkį ar atsinaujinančios energetikos įmones. Vien ko verta istorija, kai NVO prisidengdama kraštovaizdžio gynimu, siekia užkirsti kelią vėjo energetikos plėtrai.
Taigi, galėdamos pritraukti dideles lėšas ir neturėdamos griežtesnių skaidrumo reikalavimų, NVO tampa vis svarbesniu žaidėju formuojant ES ir Lietuvos teisėkūrą bei viešąją nuomonę. Tai supranta strateginės ES konkurentės – JAV, Kinija, Rusija. Šios šalys per NVO, įvairius think-tankus bei ekspertus daro tiesioginę įtaką Europai.
Kaip tapome įtakdarių taikiniu
Prieš kelis dešimtmečius Lietuva priėmė sprendimą mineralinių degalų sudėtyje naudoti atsinaujinančius degalus. Verslas tai suprato kaip aiškų signalą investicijoms ir Lietuvoje iškilo bioetanolio bei biodyzelino gamyklos. Europoje kylant žaliosios transformacijos bangai ir didėjant aplinkosauginiams tikslams, atsinaujinantys degalai tapo efektyvia priemone transporto dekarbonizacijai.
Ir tada netikėtai mus kryptingai pradėjo diskredituoti viena aplinkosauginė NVO. Stebino, kad Domanto Tracevičiaus atstovaujama viešoji įstaiga „Žiedinė ekonomika“ veikė plačiai – nuo tiesioginių susitikimų su politikais, viešų renginių Seime iki straipsnių ir socialinės medijos žinučių.
Sulaukėme tikros šmeižto lavinos – manipuliatyvių kaltinimų, pavyzdžiui, kad dėl atsinaujinančių degalų ims trūkti maisto, kad naikiname gyvąją gamtą ir t. t. Politikams pradėtos siuntinėti pseudomokslinės studijos, kuriomis siekiama demonizuoti mūsų sektorių.
Peržvelgus „Žiedinės ekonomikos“ veiklos ataskaitas, pamatėme, kad jai finansavimą jau kelerius metus iš eilės skiria europinė NVO „Transport & Enviroment”. Įvardintas ir tikslas – Lietuvos transporte pakeisti atsinaujinančius degalus į elektrifikaciją.
Ar nekeista, kad aplinkosaugininkai kritikuoja ne patį naftos vartojimą transporte, o atsinaujinančios energijos rūšį, kuri leidžia ekonomiškiausiu keliu naftos vartojimą sumažinti? Juk didžiausia transporto problema yra per didelis naftos vartojimas. Ekspertai sutaria, kad siekiant dekarbonizuoti transportą, reikia visų AEI rūšių – elektros, biometano ir atsinaujinančių degalų.
Tačiau minėta NVO vienintele panacėja laiko elektrifikacija, nepaisant to, kad daugelis ekspertų ir mokslinių tyrimų teigia, jog vien elektra transporto dekarbonizacijos nepasieksime.
Situacija tapo aiškesnė, kai šiemet Belgijos žiniasklaidoje pasirodė tyrimas, kuriame buvo teigiama, kad „Transport & Enviroment” netiesiogiai per kitus aplinkosaugos fondus finansavo su Kinija siejami verslininkai. O juk būtent Kinija – didžiausia pasaulyje elektromobilių ir baterijų gamintoja – aktyviai skatina elektromobilių plėtrą. Todėl ši šalis (beje, Valstybės saugumo departamento pripažinta antra grėsme po Rusijos) nėra suinteresuota, kad Europa siektų transporto dekarbonizacijos ir kitais būdais – pavyzdžiui, naudojant atsinaujinančius degalus.
Šaukštas deguto medaus statinėje
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad taip veikia visos Lietuvos NVO. Tikrai ne – daugelis organizacijų dirba visuomenei svarbų darbą. Visgi, svarbu suprasti, kad užtenka vienos „suteptos“ organizacijos, kuri gali diskredituoti visą NVO sektorių.
Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvos visuomenėje NVO skaidrumo tema pradedama kalbėti daugiau – tai rodo ir augančią pilietinės visuomenės brandą. Diskusija Seime sulaukė didelio susidomėjimo, vėliau įvyko svarstymas Seimo Audito komitete.
Už kiekvieno žmonių paaukoto euro NVO slypi skaidri ir prasminga parama, o už kiekvieno milijono – jau komerciniai interesai. Neskaidriai dirbančios NVO gali būti naudojamos kaip ginklas, kuriuo galima ir gintis, ir pulti. Todėl būtina užtikrinti vienodus skaidrumo reikalavimus visiems įtaką darantiems veikėjams, nepriklausomai nuo jų statuso ar įvaizdžio.
Įžvalgos autorius – Jurgis Polujanskas, UAB „Kurana“ generalinis direktorius
