Ginant valstybę

Kai kurie Trumpo rėmėjai mano, kad valstybė turėtų nusilenkti didžiojo lyderio įgeidžiams. Kiti galvoja, kad valstybė turėtų tarnauti turtingiesiems. Abi pusės sutaria, kad valstybės gebėjimas patenkinti plačiosios visuomenės poreikius mažai ką reiškia. Toks požiūris pavojingas. Jis pranašauja autokratiją, plutokratiją ir sutrikusias valstybės funkcijas.

Svarbiame straipsnių cikle „Valuing the Deep State“ Francis Fukuyama iš Stanfordo universiteto tiria, kodėl valstybės išmėsinėjimas pasirodys esantis toks pražūtingas. Didžiąją dalį dviejų pastarųjų dešimtmečių Fukuyama praleido bandydamas paaiškinti, kad „pajėgus, profesionalus ir nešališkas valstybės aparatas yra gyvybiškai būtinas visoms sėkmingoms visuomenėms“, ypač šiuolaikinėms liberaliosioms demokratijoms. 

Nemaža dalis amerikiečių tokiu požiūriu bjaurisi: valstybę – ar tiesiog „valdžią“ – jie laiko priešu. Tačiau visi, kuriems yra tekę dirbti su ekonomine plėtra (kaip yra tekę man), žino, kad be kompetentingos, profesionalios ir neutralios viešosios tarnybos visuomenėje beveik niekas neveikia. 

Kuo sudėtingesnė ir kompleksiškesnė tampa šiuolaikinė visuomenė ir ekonomika, tuo labiau tai taikytina. Kaip teisingai pastebi Fukuyama, neįtikėtiną Rytų Azijos ekonomikų sėkmę labiausiai lėmė tai, kad jos gerokai anksčiau nei Vakarai suprato, kaip vadovauti tokiai valstybei. Dar aktualesni Fukuyamos teiginiai, kad „sėkmingai demokratijai <...> reikia stipraus ir modernaus valstybės aparato, bet jį turi riboti teisinės valstybės ir demokratinės atskaitomybės principai“.

Jis teigia, kad JAV tokios valstybės kūrimas prasidėjo 1883 m. priėmus Pendletono aktą, kuriuo buvo įkurta Valstybės tarnybos komisija ir sukurti nuopelnais grįsti kriterijai, taikomi įdarbinant federalinės tarnybos darbuotojus ir aukštinant jų pareigas. Būtent tokią sistemą siekia panaikinti Trumpo administracija – arba, kaip atsižvelgdamas į išskirtinį Elono Musko vaidmenį ją vadina istorikas Timothy Snyderis, „Mumpo režimas“.

Fukuyama aiškina, kad JAV biurokratinė sistema toli gražu nėra tobula. Tačiau problema nėra sprendimų delegavimas, kaip teigia dešinieji kritikai. Ar kas nors gali įsivaizduoti, kad detalius techninius sprendimus dėl orlaivių ar vaistų saugos, pavojingų teršalų kontrolės ar branduolinių atliekų tvarkymo priimtų įstatymų leidėjai? Akivaizdu, kad tokius sprendimus reikia deleguoti kvalifikuotiems ekspertams. Teigti, kad juos turėtų priimti žmonės, kurių pagrindinė kvalifikacija yra vergiškas nuolankumas didžiajam viršininkui, yra absurdiška.

Realybė tokia, kad šios „reformos“ neturi nieko bendra su vyriausybės efektyvinimu. Tikslas yra sutelkti visą galią „Mumpo“ rankose. Žaidimo taisykles išdavė pats J.D. Vance’as, pasakęs, kad jei 2024 m. Trumpas vėl laimės rinkimus, jis turėtų „atleisti visus iki vieno vidurinės grandies biurokratus, visus valstybės administracijos tarnautojus ir pakeisti juos savais žmonėmis. (... ) Ir kai teismas tave sustabdys, stok prieš šalį kaip stojo Andrew Jacksonas ir sakyk „šį nuosprendį priėmė vyriausiasis teisėjas, dabar leiskite jam jį įgyvendinti“. Tiek iš to teiginio, kad JAV bus „įstatymų, o ne žmonių valdžia“. Tai yra valstybės perversmas.

Dėl šių procesų nepasikeis ir viešieji finansai. Kol kas 2025 finansiniais metais 78% vyriausybės išlaidų buvo skirta socialinei apsaugai, sveikatai, gynybai, pajamų apsaugai, veteranų išmokoms bei grynosioms palūkanoms. Muskas sako, kad Vyriausybės našumo departamentas kasmet gali sutaupyti po 2 trln. dolerių. Praėjusiais metais išlaidos siekė 6,8 trln. dolerių, todėl toks teiginys skamba absurdiškai.

Kitaip tariant, negalima sudėtingos sistemos tiesiog apkapoti, kad ji taptų „našesnė“. Bet galima išgąsdinti jos darbuotojus. Todėl tikrasis tikslas, kaip pastebi Anne Applebaum, yra bauginimas ir dorų valstybės tarnautojų pakeitimas ištikimais sekėjais. Nauda akivaizdi: vadovaujantiesiems tai leis pasinaudojus vyriausybės galia persekioti „priešus“, bauginti žurnalistus, skleisti melą, ignoruoti mokslą ir užsipulti nepaslaugų valstybės aparatą bei savivaldos institucijas, jei prireiks – per jėgą. 

O kaip teisinės valstybės principas? Vance’as jau pasakė, ką apie tai mano. Tuomet tikslas yra paversti JAV plebiscitine diktatūra, kurioje valdžia sutelkiama karaliaus rankose. Ar ši revoliucija ateityje bus suderinama su sąžiningais rinkimais? Turėtume tuo abejoti.

Juk daugumos pokyčių nebebus galima anuliuoti. Kai lojalumas pakeis sąžiningumą, o melas – tiesą, grįžti bus sunku. Atleidus kompetentingus ir nuoširdžius valstybės tarnautojus, kaip seksis panašių žmonių rasti ateityje? JAV žvalgybos tarnybos, duomenų ir mokslinės analizės sritys buvo pasaulio šviesuliai. Kas iš to liks? Vienas iš darbinantis užduodamų klausimų bus, ar kandidatas tiki melu, kad Trumpas laimėjo 2020 m. rinkimus. Teigiamai atsakys veikiausiai tik karjeristai ir MAGA fanatikai.

Jei Fukuyamos liaupsinamą valstybės formą pakeis tai, kas dabar planuojama, nepavyks išvengti nuodingo nekompetencijos, grobuoniškumo ir korupcijos mišinio. Viena iš žalingų pasekmių bus tai, ką ne pelno organizacijos „Results for Development“ vyresnysis mokslo darbuotojas Danielis Kaufmannas vadina „korupciniu valstybės užvaldymu“ (angl. state capture) – galia pasinaudos tie, kurie taisykles savo naudai sugeba ne tik palenkti, bet ir kurti. Kaip didelių pajamų šalis, Jungtinės Valstijos jau gana smarkiai užvaldytos. Bet dabar, kai taisykles, saugančias valstybės tarnautojų nepriklausomumą, ruošiamasi panaikinti, padėtis tik blogės.

Tai, kas vyksta, yra naikinimas, o ne reforma. Kad ir ko jiems buvo pripasakota, paprasti amerikiečiai iš šio chaoso naudos negaus. Tačiau žinome, kas gaus.

Įžvalgos autorius – Martinas Wolfas, „Financial Times“ vyriausiasis ekonomikos apžvalgininkas. 

Autorių teisės: „The Financial Times Limited“, 2025