D. Misiūnas. Lietuvos konkurencingumo beieškant
M. Draghi, anot komentatorių, patvirtino jau seniai žinomą Europos ekonomikos diagnozę ir išrašė vaistų, kurie nėra jokia naujiena. Esminė problema yra tai, kad pacientas nėra linkęs gydytis ir dėl to pokyčių tikėtis neverta. O ką ataskaitos išvados reiškia Lietuvai ir jos konkurencingumui?
Nuo Nepriklausomybės atgavimo demonstravusi įspūdingą augimą, Lietuvos ekonomika ir šiandien išsiskiria stebėtinu atsparumu. Atrodytų, nereikia išgyventi – M. Draghi ataskaita skirta ne mums, o senajai Europai.
Visgi iki šiol puikiai veikę Lietuvos ekonomikos konkurencingumo varikliukai – žemi atlyginimai, didelė ES parama investicijoms ir žemas skolos lygis – jau nebėra tokie galingi, o geopolitinė aplinka taip pat nežada nieko gero. Todėl logiška būtų svarstyti, koks turėtų būti kitas mūsų šalies ekonomikos modelis.
Atrodytų, aktualus klausimas, ypač rinkimų kontekste. Tačiau, klausant priešrinkiminių pažadų, lieka įspūdis, kad kandidatų ekonomikos ateities scenarijų perspektyva dažniausiai baigiasi ties 2024 m. spalio 13-ąja. O didžiajai daliai mūsų rūpi ir tolesnė ateitis. Taigi, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, koks scenarijus realiausias?
Klasikinės strategijos teorijos teigia, kad strategija yra susijusi su pasirinkimais, kurie didina sėkmės tikimybę. Tarp jų ir pasirinkimais, ko nedaryti, perskirstant resursus prioritetinėms kryptims. Ligšiolinės Lietuvos strategijos, tokios kaip „Lietuva 2030“ ar „Lietuva 2050“, labiau panašios į rašinius stiliumi „darysim viską tą patį, tik geriau“. Nenuostabu, kad tokios strategijos nedraugauja su įgyvendinimu ir yra pasmerktos tūnoti stalčiuose.
Bene vienintelė tikra ir sėkmingai įgyvendinta Lietuvos strategija buvo tapti ES ir NATO nare. Pasirinkus viziją būti Vakarų pasaulio dalimi, buvo vieningai siekiama narystės, o ji savo ruožtu davė ne tik ekonominį augimą, bet ir saugumą. Žinoma, sėkmę lėmė ne tik išoriniai veiksniai. Jie sukūrė sąlygas išnaudoti tuometį Lietuvos konkurencinį pranašumą: žemus darbo jėgos kaštus, besivystančią rinką ir, bene svarbiausia, žmonių alkį ir darbštumą.
Ši strategija vis dar galioja ir šiandien – visi sutariame, kad ES ir NATO yra mūsų šalies ateities pagrindas. Tačiau dabar, kai prisivijome senąją Europą (o kai kurias jos dalis jau ir lenkiame), o ji pati, regis, nebeturi aiškios strategijos, kaip išvengti stagnacijos, galbūt atėjo laikas galvoti patiems?
Ar scenarijus, kai ekonomika bus palaikoma per viešąsias investicijas ir išlaidas, finansuojamas didinant skolą, yra geriausias Lietuvai? Jau dabar matome, kad atlyginimų augimo tempą diktuoja viešasis sektorius, o investicijų lygis palaikomas dėl RRF paramos. Todėl trumpoje ar vidutinėje perspektyvoje šis scenarijus yra labiausiai tikėtinas. Be to, atrodo, kad galime sau jį leisti – juk Lietuvos skola, palyginti su ES vidurkiu, vis dar maža. Taigi, papildomas skolinimasis bent jau kurį laiką neatrodo pavojingas. Tačiau visi žinome, kur veda didėjančios skolos – ES yra valstybių, pademonstravusių tai savo pavyzdžiu. Na ir galiausiai – lietuviai jau nėra tokie alkani ir mūsų požiūris į darbą yra pasikeitęs, ir tai yra papildoma rizika šiame scenarijuje.
Nežinau, kaip jums, bet man toks scenarijus neatrodo nei patrauklus, nei komfortiškas. Jis man primena plaukimą pasroviui, o ne kryptingą judėjimą pirmyn. Galime ir turime rasti daugiau ambicijos. Dabar yra laikas galvoti apie kitą Lietuvos ekonomikos etapą, ieškant rakto į jos konkurencingumą. Tai sudėtingas pasirinkimas, tačiau du dalykai yra aiškūs.
Pirma, saugumo užsitikrinimas yra būtina sąlyga.
Antra, sėkmės scenarijaus pagrindas turėtų būti vienintelis tvarus mūsų šalies pranašumas – Lietuvos žmonės. Žinomi ne kaip pigi darbo jėga, o kaip išsilavinę, kūrybingi ir veiklūs pasaulio piliečiai.
Komentaro autorius – Dr. Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius.
