V. Balčiūnienė. Europos dailiojo čiuožimo čempionato įvykio organizavimo pamokos

Palikus visus kitus kontekstus nuošaly, norisi apie čempionatą kalbėti kaip apie svarbų įvykį iš įvykių kūrimo perspektyvos.

Kas sukūrė tokią renginio atmosferą ir neapibūdinamą emociją „Žalgirio“ arenoje, kurią kiekvienas dalyvavęs išsinešė su savimi? Be abejo, lietuviško tandemo Allison Reed ir Sauliaus Ambrulevičiaus bronzinė pergalė ir... publika. Tokios gali pavydėti visi renginių organizatoriai -  12.000 švenčiančios, lengvai valdomos, pozityvios auditorijos kasdien. Ji buvo geranoriška ir tobula – negailinti palaikymo nei saviškių „konkurentams“, nei griūnantiems čempionams, įvykdanti visas moderatorių komandas.

Tik diriguojant ir dėliojant auditorijos emocijų architektūrą buvo pamiršta apie renginio turinį – čia ne krepšinis ar festas. Čia - dailusis čiuožimas, kurio gerbėjai ateina ne tik pašvęsti, bet ir nori pamatyti šį sportą taip, kaip tikisi jį pamatyti, išgyventi šokėjų kuriamas istorijas ir emocijas - dramos, liūdesio, džiaugsmo. Tačiau moderatoriai nejautė, kad po subtilaus pasirodymo „darom daugiau triukšmo“ ne visada būna laiku ir su saiku.

Būnant arenoje buvo akivaizdu, kad čiuožiant Lietuvos atstovams publikos emocijos buvo per audringos, nes... kaip dalykiškai komentavo mūsų čiuožėjai, per palaikymo ovacijas jie negirdėjo muzikos ir nežinojo net kada turi pabaigti šokį – tas irgi buvo akivaizdu žiūrint į arenos ekrano laikmatį. Visi vos visko nesumovėme, nes perspaudėme.

Ir pagaliau – kur link vedu? Link renginio formato suvokimo ir tikslingo bei prasmingo įvykio turinio – kiek jis buvo prasmingas ir panaudotas šalies įvaizdžiui komunikuoti? Tiek, kiek Lietuvai buvo prasminga mūsų poros bronzinė dovana Sausio 13-osios - ir ne tik – proga, taip pat tapusi ryškia paraiška tarptautinės dailiojo čiuožimo mylėtojų auditorijai. Dar aišku, kad daugybės atsidavusių žmonių dėka čempionatas buvo gerai suorganizuotas – bet šitas žiūrovui nė motais. Išsikomunikuos tik šiame kontekste veikiantys – tas irgi labai gerai.

Panašu, kad organizuojantiems vienintelis įvykio ir jo komunikacijos tikslas buvo lietuviškos auditorijos pritraukimas arenoje ir prie ekranų.

Tačiau grįžkime prie kitų svarbių užduočių kuriant tokio masto tarptautinį įvykį. Tai buvo dar vienas, visai nemažas neišnaudotas šansas išskirtinai kūrybingai papasakoti kitiems apie mus. Ir tuo šansu buvo bandyta pasinaudoti rodant labai ilgą jokios istorijos taip ir nepapasakojusį atidarymo šou. Kur visko buvo daug – žmonių, netvarkos, nesinchroniško veikimo, ne iki galo akrobatų, viena koja šokančių šokėjų ant ledo, tamsoje vykstančio ir eteryje nepraskaitomo chaoso. Ir vis tas pats bandymas sujungti sena ir nauja – tik nueita plačiai pramintu keliu. Ir pamiršta, kad mažiau yra daugiau.

Mes turėjome tarptautinę auditoriją - keliaujančią, žingeidžią, tikslinę – prie daugybės šalių TV ekranų ir arenoje, kuriai pasakojome apie save. Ką papasakojome? Ką po šių šou jie suprato apie mus? Ką jie suprato apie mus iš nacionalinės čiuožimo federacijos vadovo atidarymo kalbos turinio ir tono?

Ką papasakojome apie Lietuvą įtvirtindami jos, kaip kūrybingos ir progresyvios šalies, įvaizdį tikslinės auditorijos akivaizdoje? Kiek tai siejasi su patvirtinta valstybės įvaizdžio komunikavimo strategija? Ar kas nors iš organizatorių, kūrėjų galvojo apie tai big scale? Nes atrodė, jog su tikslu prasilenkiama. Pasirodė, jog kūrėjai daro tiesiog dar vieną vietinį sėkmingą komercinį renginį. Bet tai buvo renginys su misija ir dar viena galimybe būti išskirtiniams.

Ar tikrai visus Europos žiūrovus sugalvojome priblokšti kiekviename lietuviškame korporatyve demonstruojamais biudžetiniais LED ir ugnies šou? Gala programos metu tai priminė ugniagesius ant ledo su visomis savo šlangomis, balionais, ugnies kubilais ir židinio įrankius primenančiais įnagiais elegantiškame balto ledo fone. Kaip per mokyklos diskoteką, kai visi sumeta kuprines į centrą, o kažkas prireikus jose kuičiasi. Ir čia – per visų čiuožėjų atsisveikinimą su savo gerbėjais, kurio visai nesimatė. Buvo nekokybiška tiek salėje, tiek eteryje. Kokybiškai viskas padaroma.

Ir kodėl atidarymo ir Gala pasirodymo metu TV eteryje vyravo tamsa, apšvietimas nepabrėžė sporto grožio, nekūrė jam konteksto ir pridėtinės vertės, o kūrė chaosą kadre ir salėje? Ir tas renginio apipavidalinimas šviesomis buvo toks old school, praeito dešimtmečio klasika – viskas juda, viskas matyta ir visko daug. O pamatyti, ką daro čiuožėjai ant ledo, dovanodami įspūdingas atsisveikinimo akimirkas – jokių šansų. Lyg neturėtume tarptautinio lygio šviesų menininkų Lietuvoje, kurie jau įrodė, kad gali nustebinti pasaulį savo unikaliais šiandienos sprendimais? Juk tai irgi pasakojimo apie save dalis – ne tik turinys privalo būti prasmingas, bet ir forma turi būti verta kadro ir žiūrovo.

Ir būna, pasitaiko klaidų. Bet ne tik suklysti paleidžiant šokėjams ne tą garso takelį, bet ir desperatiškai jo nepaleisti 5 min. tokio lygio renginyje - čia jau techninio (ne)pasirengimo reikalas – ypač, kai visa Europa žiūri į mus.

Be, abejo, dabar tikrai aišku, kad Lietuvos muziką reprezentuoja viso labo trys dainos: „oooooo oooo už lango leidžiasi saulė“ ir dėl to „šiandien geriausi mūsų vakarai“, todėl visi kartu: „vėl švieski man vėl“. Sutinku, lietuviams po bronzinės pergalės visas šitas lietuviškas vaibelis labai suėjo, bet ar tikrai tai yra muzika, kuri ant mygtuko repeat turi suktis visas čempionato dienas? Nieko įdomesnio ir šiuolaikiškesnio?

Ir dar toks buitinis pastebėjimas. Ar tikrai tokiame renginyje vienintelė išeitis užkandžių meniu - kepta duona su česnaku? Kai kažkas ant ledo šoka „Karmen“, o tarptautinės auditorijos pilnoje arenoje tvyro tas tvaikas, tai išskirtinai yra apie mūsų provincialumą ir nesuvokimą, kas kur tinka. Jei jau žiūrovai to nesupranta, gal organizatoriai tikrai galėtų? Kaip ir ne visai reprezentatyvu buvo atėjus prie rūbinės girdėti triaukščius (patys suprantat kurios kalbos) keiksmažodžius iš dailių savanorių merginų lūpų. Tam yra instruktažas, jei jau su savanorių atranka nepasisekė.

Ir, pabaigai, apie įvykio komunikaciją, kuri yra be galo svarbi įvykio rinkodaros dalis. Viskas masinėje komunikacijoje sukosi apie Jovani himną (nieko prieš šį kūrėją, jis dažnai yra ir renginio sėkmės garantas), pramogas ir koncertus.

Nebuvo nieko rimtesnio apie čempionato turinį. Nes, nu, būkim atviri – tikrieji Lietuvos, Europos (ir ne tik) dailiojo čiuožimo fanai žino, ko nori iš tokio čempionato. Dėl komunikuoto turinio neužsipildo viešbučiai Kaune, nelūžta nuo lankytojų skaičiaus restoranai, nesigeneruoja pajamos už arenos sienų.

Todėl buvo labai svarbu visiems pasakyti: tai ir apie Premium klasės čiuožimo čempionatą. Ir ypač, kai Rusijos fake profiliai šį čempionatą bandė „padėti“ į B kategoriją. Mūsų atsakomybė irgi buvo komunikuoti, kad viskas yra TOP.

Komunikacija yra labai daug. Svarbiausia – su kokia žinute dalyvis išeina iš renginio. Aš išėjau įkvėpta mano mylimo sporto. Išėjau, nes nebenorėjau nežinia kelintą kartą klausytis įkyriai besivejančio teksto:

Ooooooo, iš lėto leidžiasi saulė
Palikdama pasaulį
Skęsti tamsoje.

Komentaro autorė - Vilma Balčiūnienė, Renginių organizavimo agentūros „Agency Up“ vadovė