S. Coulsonas. Britiškos užuominos Baltijos vėjo parkui
Didžiojoje Britanijoje yra itin palankios sąlygos elektros gamybai iš jūrinio vėjo, o valstybė yra antra pagal dydį pasaulyje (po Kinijos) jūrinio vėjo energijos gamintoja. Jūrinis vėjas apskritai buvo laikomas britų „net zero“ ambicijų flagmanu, o Didžioji Britanija siekia iki 2030 m. patrigubinti dabartinius jūros vėjo jėgainių pajėgumus.
Toks ambicingas tikslas reikalauja atitinkamai didelio nuolatinio naujų projektų srauto. Todėl ne veltui pirmąkart nuo 2014 m. žlugusį jūrinio vėjo vystymo aukcioną britų opozicija vadina „energetinio saugumo katastrofa“.
Šios nesėkmės priežastys yra kompleksinės, bet aktualios ir būsimiems jūrinio vėjo parkams: potencialių vystytojų nebetenkino garantuotos minimalios elektros supirkimo kainos, nes projektų atsiperkamumo riziką didina stipriai brangę jūrinio vėjo jėgainių komponentai ir visame pasaulyje stringančios jų tiekimo grandinės. Kitaip tariant, net turėdami garantuotas minimalias jūrinės elektros supirkimo kainas (44 svarai už MWh, indeksuojant nuo 2012 m.), vystytojai jau abejoja, ar išbrangusios statybos atsipirks ir ar apskritai projektus pavyks įgyvendinti laiku.
Tiesą sakant, dėl šių priežasčių Didžiojoje Britanijoje ir kitose Vakarų šalyse jūrinio vėjo projektai ėmė strigti jau kiek anksčiau. Liepą Švedijos energetikos milžinė „Vattenfall“ paskelbė sustabdanti vos pernai laimėtą didžiulio 1400 MW galios jūrinio vėjo parko projektą Jungtinėje Karalystėje, aiškindama, kad per šį laiką jo sąnaudos padidėjo 40%. O rugsėjį didžiausios pasaulio jūrinio vėjo parkų vystytojos „Orsted“ vadovas viešai pareiškė, kad kompanija pasitrauks iš suplanuotų projektų JAV, jei valdžia neparodys daugiau dėmesio jūrinio vėjo projektams. Nurodomos analogiškos priežastys – iššūkiai tiekimo grandinėse, kylančios palūkanos ir naujų (mokestinių) paskatinimų trūkumas.
Dalį šių problemų netiesiogiai susikūrė pačios Vakarų vyriausybės, išsikėlusios ambicingus žaliosios energetikos tikslus, tačiau nepagalvojusios apie atitinkamus įrangos gamybos pajėgumus. Per pirmąjį šių metų pusmetį Europoje buvo pastatyta 2,1 GW galios jūrinio vėjo projektų, tačiau visa rinka šiemet ėmė kalbėti apie tam reikalingų turbinų ar kabelių gamyklų, taip pat atitinkamos uostų infrastruktūros, specialių laivų bei darbuotojų trūkumą. O siekiant pačios ES išsikeltų jūrinio vėjo tikslų iki 2030 m. pasiekti 60 GW instaliuotos galios, projektų įgyvendinimo apimtys turėtų būti apie dar tris kartus didesnės nei dabar.
Jūrinio vėjo plėtra yra labai svarbi dedamoji Europai siekiant tapti klimatui neutraliu žemynu, tačiau dabartinės jo problemos primena seną tiesą – laisva rinka yra pats efektyviausias ir pats save reguliuojantis mechanizmas.
Didžiojoje Britanijoje šiandien saulės parkų plėtra itin sparti, o aukcionuose jų vystytojų pasiūlymai – žemiausi rinkoje. Nors dabartiniame britų elektros energijos balanse jūrinis vėjas užima 19,2%, o saulės jėgainės – vos 2,3%, pastaruoju metu saulės plėtra tapo spartesnė. Pirmąjį šių metų ketvirtį šalyje paleista 0,4 GW saulės jėgainių ir tik 0,3 GW jūrinio vėjo. O paskutiniame aukcione, kuriame jūrinis vėjas nepateikė nė vieno pasiūlymo, daugiausiai pasiūlymų buvo gauta būtent iš saulės plėtotojų – 1,9 GW bendrai galiai.
Visoje Europoje pastaraisiais metais matomas saulės energijos bumas. Vien pernai ES įdiegta 41,4 GW saulės energijos projektų – 47% daugiau nei 2021 m. ir dukart daugiau nei 2020 m. Nepaisant tokio sektoriaus augimo, Europos uostuose ir sandėliuose dabar yra sukaupta apie 7 mlrd. Eur vertės saulės modulių, laukiančių naujų projektų, garantuojančių stabilų svarbiausių komponentų tiekimą ir toliau didinančių saulės energetikos konkurencingumą.
Todėl dirbtinis kišimasis į rinką, kai Lietuvos tinklo pajėgumai de facto rezervuojami tam tikroms gamybos rūšims, tokioms kaip su iššūkiais susiduriantis jūrinis vėjas, gali riboti kitų, potencialiai lengviau ir greičiau išvystomų energijos rūšių, tokių kaip saulė ar sausumos vėjas, plėtrą.
Mano nuomone, Lietuva neturi prabangos laukti ir būti išrankia: vien pernai skirtingi vystytojai parodė norą plėtoti 3,8 GW bendros galios saulės parkų be jokios valstybės paramos. Jei bent du trečdaliai šių projektų būtų užbaigti, tai užtikrintų 100% Lietuvos elektros poreikio vasaros sezonu. Tuo tarpu, teikiant prioritetą jūriniam vėjui, kuris pastaruoju metu visame pasaulyje pradeda buksuoti, ir tuo pačiu stabdant saulės energetikos plėtrą, kuri, atvirkščiai, šiuo metu yra pigiausia ir greičiausiai įgyvendinama technologija, Lietuvai auga tikimybė neįgyvendinti nė vienos krypties ir ilgam likti energetine sala.
Atsakymas šioje situacijoje yra paprastas – valstybė turi sukurti nuo konkrečios technologijos nepriklausančias, konkurencingas sąlygas visoms žaliosios energetikos rūšims. O tuomet tiesiog leisti veikti laisvos rinkos dėsniams, užtikrinsiantiems greitą pigiausios žaliosios energijos plėtrą.
Komentaro autorius – Simonas Coulsonas, „Aura Power Developments Ltd“ generalinis direktorius ir vienas įkūrėjų
P. S. Interesų deklaracija: Simono Andrew Coulsono vadovaujama bendrovė Lietuvoje be subsidijų plėtoja kelių šimtų MW galios komercinių saulės parkų, tačiau projektų įgyvendinimas nuo 2022 m. liepos mėnesio dėl Lietuvos valdžios institucijų sprendimų tapo smarkiai komplikuotas.
