M. Ubartas. Pramonės transformacija: įpročiai keičiasi, tyla juokas dėl švarių degalų

Tačiau protestai Šifango (Shifang) mieste ne tik vyko – jų dalyviai sugebėjo pasiekti savo tikslų. Milžiniška metalų perdirbimo gamykla, turėjusi kasmet tiekti 40.000 tonų molibdeno bei 400.000 tonų vario – o gamybos atliekomis teršti orą bei vandenį – taip ir nebuvo pastatyta.

Kinija, skubėdama bristi iš skurdo, tapo ne tik  pasaulio fabriku – šalis virto viena labiausiai užterštų pasaulyje. Skaičiuojama, kad net 90% Kinijos vandens telkinių kenčia nuo pramonės bei žemės ūkio atliekų, 70% upių ir ežerų vanduo nėra tinkamas žmonėms.

Aplinkos tarša buvo kaina, kurią Kinija pasirinko mokėti už spartų ekonomikos augimą. Tačiau Šifango protestai tapo tik vienu iš daugelio įrodymų, kad ši kaina – per didelė. Skirtingais duomenimis, Kinijoje kasmet vyksta dešimtys tūkstančių mažesnių ar didesnių protesto akcijų, kuriose reikalaujama švaresnės aplinkos.

Kodėl tai turi rūpėti mums, paklausite? Nes dar kartą įrodo – augant žmonių gerovei didėja ir jų siekis tą patį rezultatą gauti patiriant kuo mažesnę žalą. Šis poreikis toks svarbus, kad net tokioje griežtai kontroliuojamoje visuomenėje kaip Kinija, valstybė privalo su juo skaitytis. Ir skaitosi – tiek, kad šiandien Kinija meta milžiniškus resursus, siekdama nulinių anglies dvideginio emisijų iki 2060-ųjų.

Vakarų pasaulio pramonė tą patį kelią nuėjo kiek anksčiau. Taip, vokiečiai vėl nukabino spynas nuo seniai užkonservuotų anglimis kūrenamų elektrinių – tačiau neslepia, kad tai laikina priemonė Rusijos paskelbtame energetiniame kare. Pergalė jame, beje, ne už kalnų – ir pasiekusi ją Europa vėl grįš prie gerokai mažiau taršios gamybos.

Panašios nuotaikos vyrauja ir kitoje Atlanto pusėje. JAV, po skalūnų revoliucijos tapusi didžiausia dujų eksportuotoja pasaulyje, neketina bet kokia kaina laikytis šios pozicijos. Amerikiečių, kaip ir Senojo pasaulio, energetikos gigantai dėl į padanges šovusių kainų uždirbo fantastišką pelną. Kartu jie gavo išteklių pasiruošti pasauliui, kuriame nafta ir dujos bus daug mažiau svarbios – ir mažiau terš aplinką – nei šiandien.

Milžiniškas pelnas virs milžiniškomis investicijomis į atsinaujinančius energetikos šaltinius. Viena vertus, tai reikš energetinį saugumą ir nepriklausomybę nuo Rusijos ar arabų pasaulio diktatūrų. Kita vertus, kartu sumažės ir tarša. Pirmiausiai – dėl pasikeitusių transporto emisijų. Štai JAV numato, kad 2035-aisiais pusė šalyje parduodamų automobilių turėtų būti varomi elektra. Europos Sąjunga žengia dar toliau – tais pačiais 2035-aisiais apskritai bus draudžiama parduoti naujus vidaus degimo varikliais varomus lengvuosius automobilius.

Kartais tenka išgirsti pasipiktinimą, esą, toks reguliavimas terodo Briuselio biurokratų piktnaudžiavimą ir bandymą kištis į laisvą rinką. Visi žinome, kad valdžios siekis reguliuoti viską, kas įmanoma, nenugalimas, tačiau dar stipresnis yra kitas jos instinktas – baimė nustoti būti valdžia. Todėl, kaip ir Kiniją valdanti komunistų partija, taip ir Briuselio bei Vašingtono koridorius minantys tarnautojai puikiai nujaučia, kada reikia paklusti pokyčių reikalaujančiai visuomenei.

Būtent visuomenė pokyčių labiausiai ir siekia.

Apskritai viena varomųjų progreso jėgų jau seniai tapo Vakarų pasaulio siekis mažinti žalą aplinkai bei sveikatai – ir kartu išlaikyti gerovę. Mažai kas nori atsisakyti komforto ar keisti gyvenimo būdą. Kur kas patrauklesnės yra mažiau žalos keliančios alternatyvos – jų visuomenė reikalauja.

Kartais reikalavimai skamba garsiai – kaip jau minėtuose Kinijos protestuose ar Europą drebinusiose žaliųjų demonstracijose prieš anglimi kūrenamas bei atomines elektrines.

Dar dažniau jie būna tylūs, tačiau, paradoksaliai, gerokai labiau juntami, nes žmonės balsuoja savo pinigais.

Verslas į vartotojų norus reaguoja pokyčiais. Tarkime, kavos ar šokolado pramonėje išplito „sąžiningos prekybos“ modelis, užtikrinantis didesnes pajamas kakavos bei kavos pupelių augintojams. Vis daugiau pirkėjų renkasi tik tokią produkciją, net jei tenka mokėti daugiau.

Maisto industrija investuoja į mažiau kenksmingus produktus, o visuomenė vis noriau juos renkasi. Pasižiūrėkite į gėrimų lentynas parduotuvėse ir paskaičiuokite, kiek jų užima „Coca-Cola Zero“ ir kiti produktai be cukraus. Ir pabandykite prisiminti, kokią dalį jie sudarė kad ir prieš dešimtmetį. Sutikite, skirtumas labai didelis.

Tabako pramonė meta milijardus tyrimams ir kuria produktus, pakeisiančius cigaretes. Nors tyrimų apie jų poveikį sveikatai teks palaukti dar porą dešimtmečių, tyrimai apie išskiriamas kenksmingas medžiagas atlikti jau dabar. Taip, tų kenksmingų medžiagų išskiriama daug mažiau.

Statybų pramonė jau atsisakė daug metų naudoto asbesto, o ES valstybės siekia pakeisti ir šiferiu, kuriame asbesto gausu, dengtus stogus.

Elektromobiliai apskritai tapo aplinką saugančio vartojimo simboliu. Vienas pagrindinių argumentų juos įsigyti buvo ir tebėra mažesnė aplinkos tarša. Žinoma, kritikai teisingai badė pirštais į taršius baterijų gamybos ir perdirbimo procesus ir juokėsi išgirdę apie švarų kurą – elektra juk vis tiek gaminama dujomis ar kitu kuru varomose elektrinėse.

Šiandien tas juokas tyla, o  po gero dešimtmečio ir apskritai nebeliks iš ko juoktis – jau minėtos pramonės investicijos į atsinaujinančią energetiką reikš ir švarią elektros gamybą. Na, o baterijoms reikalingų retųjų metalų gavyba taip pat turės keistis kartu su besikeičiančia Kinijos, didžiausios jų eksportuotojos, aplinkosaugos politika.

Visuomenė, išvydusi pokyčių galimybę ir galimą naudą, laukti nebenori. Švaresnės, sveikesnės ateities jie reikalauja dabar pat, balsuodami pinginėmis arba tradiciniuose rinkimuose.

Sprendimų priėmėjams svarbu suprasti šiuos poreikius ir neatsilikti nuo jų.

Lietuva jau šiandien sparčiai stato atsinaujinančius energetikos šaltinius ir planuoja milžiniškus vėjo jėgainių parkus Baltijos jūroje. Mūsų visuomenė pamažu renkasi mažiau žalingas vartojimo alternatyvas. Mūsų pramonė investuoja į aukštąsias technologijas ir inovacijas, atliekų valymą ir perdirbimą.

Milžinišku greičiu keičiasi visas pasaulis, todėl norėdami neatsilikti, turime bėgti.  Nepakanka akcizais skatinti vartotojus pirkti mažiau kenksmingus produktus, reikia ieškoti būdų skatinti jų alternatyvas. Negana siekti, kad pramonė tiesiog neterštų aplinkos – reikia bendromis mokslo, valstybės ir verslo jėgomis kurti mažiau aplinką ar žmogų veikiančius produktus bei jų gamybos ciklus. Galiausiai, negana tiesiog kalbėti apie tai – reikia keisti ir teisės aktus, ir jų priežiūrą bei įgyvendinimą. Kurti ne popierines, o efektyvias ir sistemingas strategijas.

Užduotis milžiniška. Bet net Kinija suprato, kad pasauliui reikia ir kitokių produktų, ir kitokių būdų jiems pagaminti. Tai pasistenkime čia neatsilikti – kur kas geriau būti pirmiems.

 Komentaro autorius - Mindaugas Ubartas, Bendrovės „Vejusta“ vadovas