A. Michnikas. Ko siekia Putinas?
Esu įsitikinęs, kad Joe Bidenas – tai politikas, neturintis iliuzijų dėl Putino Rusijos. Jis nori būti realistas ir nenori karo, tačiau atmeta nuolaidžiavimo ir atsitraukimo politiką. Taip aš suprantu amerikiečių pareiškimus nuo tada, kai Rusija pradėjo telkti karines pajėgas prie Ukrainos sienos, ir jie yra pagrįsti.
Pradėjęs telkti karines pajėgas Putinas kažko siekė, bet susidūrė su netikėtumais. Galbūt manė, kad Vakarai ir Bidenas turi daugybę problemų, todėl atėjo metas pulti. Ryžtingas Vakarų atsakas – ar bent jau jo regimybė – jam buvo staigmena. Nesvarbu, ar jis tiki, kad bus įgyvendintos itin griežtos sankcijos, kurias įvesti grasina Vakarai, jeigu jis įsiverš į Ukrainą; Putinas išgirdo, kaip jos buvo išdėstytos. Jis nenori visapusiškos karinės konfrontacijos, bet išmintingi žmonės, ne tik Ukrainoje, mums primena, kad Pirmojo pasaulinio karo irgi niekas nenorėjo.
Netikiu, kad Putinas puls atvirai. Manau, jis pritaikys seną rusų / sovietų taktiką. Tai yra susilaikys, kol viešoji nuomonė Vakaruose liks mobilizuota, ir lauks, kol visas pasaulis su palengvėjimu atsikvėps manydamas, kad konflikto pavyko išvengti. Pamenate – taip buvo 1968 metais Čekoslovakijoje. Sovietai tą rugpjūtį įsiveržė praėjus trims savaitėms po lyderių susitikimo Čiernoje prie Tisos, kur A. Dubčekas ir L. Brežnevas puolė vienas kitam į glėbį. Atrodė, kad krizę pavyko atitolinti.
Europa taip stipriai nepasikeitė. Tai Putinas paspyrė laikančią struktūrą ir tokio jo elgesio žala yra akivaizdžiai matoma. Žinoma, antidemokratinės jėgos konsoliduojasi ir Europos Sąjunga prarado dalį savo patrauklumo. Italijoje populistų priešakyje yra M. Salvini „Lega“ ir „Fratelli d’Italia“. Ispanijoje yra „Vox“. Aš esu priblokštas, kad prie jų prisijungė mano draugas, gerai žinomas ispanų žurnalistas Hermannas Tertschas.
Ir dar turime Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, kuris yra autoritarinis pavyzdys Kaczynskiui. Orbanas Europą mato kitaip – taip pat, kaip ją mato Marine Le Pen Prancūzijoje. Iš neseniai paskutinės Ispanijoje įvykusios euroskeptikų konferencijos Orbanas nuskrido tiesiai į Maskvą išgerti šampano su Putinu.
Tai irgi stebinantis pokytis – niekada negalėjau pamanyti, kad tas Orbanas, kuri pažinojau trisdešimt metų, taps proputinišku dešiniuoju. Tačiau mes žinome, kad tokių išdavikų Europos istorijoje būta, pavyzdžiui, Prancūzų komunistų partijos antras pagal svarbumą lyderis Jacquesas Doriotsas vėliau susivienijo su „Viši“ režimo ministru pirmininku Pierre'u Lavaliu, kuris buvo nuteistas už bendradarbiavimą su naciais. Taigi šiuo požiūriu Europa labai nepasikeitė.
Europa elgiasi protingai, galbūt ne itin didvyriškai, bet Sąjungą sudaro ne winkelriedai (Arnoldas Winkelriedas yra legendinis Šveicarijos istorijos herojus - red. past). Žinoma, atsargiausi yra vokiečiai, tačiau jų atsargumą reikia suprasti. Šalis, su tokia istorine našta, kaip Hitlerio epocha, turi būti atsargi. Norėčiau susilaikyti ir nekritikuoti Vokietijos. Pamenu pokalbį su vienu Vokietijos politikos lyderiu apie Afganistaną ar Iraką. „Adamai, pasakyk man tiesą, – prašė jis. – Kas tau sukeltų didesnį nerimą – pernelyg pacifistinė Vokietija, ar pernelyg militaristinė Vokietija?“ Ir aš užsičiaupiau.
Rusijoje de facto viskas priklauso nuo vieno žmogaus. Sakydamas „viskas“ turiu omenyje sprendimus. Galbūt Putinas nepajėgs įgyvendinti kiekvieno iš tų scenarijų, bet jis sutelkė politinę galią dar labiau nei tai buvo padaręs Stalinas. Staliną, bent formaliai, ribojo politbiuras – politinė institucija, kuri iš esmės galėjo jam pasakyti ne, bet, žinoma, to nedarė. Putinas neturi politbiuro – visa galia yra jo rankose, jis yra visagalis, absoliutus monarchas, Cezaris.
Tačiau esu įsitikinęs, kad po 22 metų valdžioje Putinas nebegali Rusijos politikai duoti nieko gero. Bet koks kadaise jo lyderystės Rusijai teikiamas potencialas išsisėmė. Ir kadangi nėra mechanizmo dėl taikaus valdžios perdavimo Kremliuje, belieka niūrus besitęsiančio žlugimo impulsas. Tai lyg dviratis, kuris turi judėti į priekį, kad nenukristų. Klausimas tik, kada tas dviratis sustos ir kaip nukris.
Kažkas turi įvykti, nes Putinas nenori nukristi. Todėl pasirinks tai, ką rusai vadina nedideliais pergalingais karais. Tai gali būti Charkovas, Odesa, Moldova, Kazachstanas, taip pat kaip tai buvo padaryta su Krymu. Tai panašu į narkotikų poveikį – euforija, o po to imama trokšti kitos dozės.
Prisimenu, koks apstulbęs buvo Kremlius, kai buvo išrinktas Volodymyras Zelenskis. Rusai manė, kad toks scenarijus neįmanomas. Visos kortos buvo Petro Poroshenkos rankose: kariuomenė, pinigai, galia. Jis privalėjo laimėti, nes, bent jau Rusijoje, jis būtų laimėjęs. Vietoje to, akivaizdžiai pralaimėjo ir su tuo susitaikė.
Priblokštas Kremlius tylėjo. Tačiau jau netrukus juos apėmė nerimas. Jeigu toks vyrukas – jaunas aktorius iš populiaraus televizijos komedijinio serialo – gali laimėti prezidento rinkimus Kijeve, po velnių, gali būti, kad tai įmanoma ir Maskvoje. Taip Rusija jaučiasi ir dabar. Režimas nerimauja, yra apimtas abejonių, nežino, kas turi įvykti.
Tai gali trukti dar kurį laiką – tai stabilus nuosmukis. Pamenate kaip buvo su Brežnevu. Tada irgi visi žinojo, kad vadovaujantis asmuo yra vaikščiojanti mumija, bet laikė jį valdžioje iki pabaigos, nes sovietų sistemoje nebuvo patikimo mechanizmo pokyčiams įgyvendinti. Štai kodėl neįmanoma nuspėti, kas bus su Putinu ir Rusija. Bet kažkas bus. Juk pagaliau net Stalinui nepavyko išleisti politbiuro įsakymo, kuriuo būtų uždrausta mirti.
Komentaro autorius - Adamas Michnikas, 1989 m. judėjimo „Solidarumas“ lyderis, šiuo metu - „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius
Autoriaus teisės. „Project Syndicate“, 2022 m.
