R. Vilpišauskas. ES energetinės priklausomybės nuo Rusijos problema

Ši situacija vėl priminė ES šalims, kokias strategines rizikas kelia didelė jų priklausomybė nuo energetinių išteklių tiekimo iš Rusijos ir kaip svarbu tęsti jos mažinimo būdų paiešką. Tuo labiau kad ši priklausomybė sunkiai dera su ES žaliojo kurso ambicingais tikslais. 

Deja, diskusijos ES dėl to, kas investiciniais tikslais turėtų būti laikoma žaliąją energetika ir Vokietijos siekis į šį sąrašą įtraukti gamtines dujas, rodo, kad šios šalies verslas ir politikai neskuba mažinti priklausomybės nuo tiekimo iš Rusijos taip sparčiai, kaip prieš dešimtmetį nusprendė atsisakyti atominės energetikos. Vokietijos energetinių ryšių su Rusija svarba, kaip pastebėjo ne vienas analitikas, lemia šios šalies koalicinės vyriausybės, tiksliau, joje dominuojančių socialdemokratų atsargią laikyseną agresija grasinančios Rusijos atžvilgiu.

Dabartinė saugumo krizė atskleidė ir dar keletą svarbių dalykų. Vienas jų – JAV lyderystės svarba, sprendžiant esminius Europos saugumo klausimus. Ji matoma ne tik Vakarams reaguojant į Rusijos šantažą, bet ir imantis iniciatyvos pasirūpinti alternatyviais papildomų suskystintų gamtinių dujų tiekimo ES šalims šaltiniais, pavyzdžiui, inicijuojant pokalbius apie tai su Kataru. Būtent JAV ėmė rūpintis ES energetiniu saugumu, o tik vėliau tuo susirūpino ir Europos Komisija, pavyzdžiui, pradėjusi pokalbius su Azerbaidžanu.

Kitas svarbus dalykas – šios krizės akivaizdoje Lietuvoje gali triumfuoti tie, kas inicijavo ir palaikė SGD terminalo Klaipėdoje įrengimą. Dabar Lietuvos gyventojai ir verslas gali jaustis santykinai ramiau svarstydami, kokias pasekmes galėtų turėti gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos per Baltarusiją nutraukimas. 

Žinoma, Vakarų sankcijos Baltarusijos ir Rusijos įmonėms ekonomiškai žalingos ne tik joms, bet ir Vakarams. Tai iliustruoja ir užsitęsusi baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą sustabdymo istorija. Tačiau šių nuostolių pagrindinė priežastis yra ne Vakarų valstybių elgesys, o autoritarinių valstybių valdančiųjų agresija prieš savo ir kitų šalių gyventojus.

Deja, Rusija ir Kinija vis agresyviau bando perrašyti daugiau nei pusę amžiaus galiojančias tarptautines normas, kurios įpareigoja visas Jungtinių Tautų nares gerbti kitų šalių teritorinį vientisumą ir suverenumą. Toks agresyvus elgesys yra aiškus signalas ES, kad ji turi siekti mažinti sąsajas su šiomis valstybėmis, kurios gali būti išnaudojamos, darant spaudimą per verslo ryšius ES šalims. Nuo to ekonominius praradimus patirs visos pusės, tačiau, galvojant strategiškai, ekonominiai praradimai gali būti ne pati didžiausia potenciali blogybė.

Galiausiai, verta atkreipti dėmesį į Latvijos gynybos ministro A. Pabriko interviu „Financial Times“ išsakytą mintį. Ne, ne tą apie „amoralius ir hipokritiškus“ Vokietijos santykius su Rusija. Apie tai, kad Švedijos bankų ir kitų investuotojų taikoma tvaraus verslo samprata apriboja su gynybos pramone dirbančių įmonių galimybes pritraukti lėšų. 

Iš tiesų, Vakaruose socialinė verslo atsakomybė siejama ne tik su etišku socialiniu elgesiu ir aplinkos tausojimu, bet ir nedalyvavimu su karine pramone susijusiose veiklose. Norma iš principo teisinga, tačiau ar ji tinkama tokioje situacijoje, kai tik įtikinamas atgrasymas gali sulaikyti potencialų agresorių nuo karo veiksmų Europoje, dabar tampa ne vien retoriniu klausimu.

 

Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius