R. Vilpišauskas. Valdančiųjų krizės pamokos

Pirmiausia vertėtų atskirti įstatymų ir etikos principų laikymąsi politikoje nuo politikų daromų klaidų, kai priimami prieštaringi, tinkamai apgalvoti ir neįvertinti sprendimai, arba delsiama priimti potencialiai nepopuliarius, bet viešojo intereso požiūriu naudingus sprendimus. Už etikos pažeidimus ar tuo labiau įstatymų nesilaikymą rinkėjai turi reikalauti griežčiausios politikų atsakomybės. O nenuoseklios ar neapgalvotos politikos vertinimas yra sudėtingesnis. 

Jei tikimės, kad ministrai ar Seimo nariai imsis lyderystės spręsti aktualiausias Lietuvos visuomenei rūpimas problemas, negalime reikalauti nedaryti klaidų. Lyderystė, ypač krizinėse situacijose – valdant pandemiją ar geopolitines įtampas – susijusi su eksperimentavimu, dar neišbandytų sprendimų paieškomis. Tai smarkiai padidina ir klaidų tikimybę. Jei rinkėjai būtų ypač reiklūs tokių klaidų atžvilgiu, nė vienas ministrų kabinetas neišdirbtų nė mėnesio, o imtis lyderystės nebūtų paskatų. Nepopuliarios, bet reikalingos pertvarkos būtų vilkinamos dar ilgiau.

Klysta visi ir tai normalu. Bet vertinant klaidas, svarbios ne tik jų aplinkybės ir padariniai, bet ir tai, ar jos pripažįstamos, taisomos ir ar iš jų mokomasi. Šiuo požiūriu būtina vieša diskusija, nuolatinis žiniasklaidos dėmesys politikų svarstomiems ir priimamiems sprendimams. Beje, absoliuti dauguma parlamentarų inicijuojamų įstatymų yra tinkamai neapgalvoti, neįvertintas jų poveikis, nors Seimo statutas tai numato. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie taip dažnai kaitaliojami, kad tie, kam jie skirti, dažnai nespėja prie jų prisitaikyti. 

Galima numatyti papildomus procedūrinius mechanizmus, kaip mažinti tokių klaidų tikimybę. Tačiau dar svarbiau, kad patys rinkėjai, apžvalgininkai, ekspertai prisidėtų prie viešo spaudimo politikams labiau argumentuoti ir aptarti su visuomene priimamus sprendimus.

Tai susiję su antra šios krizės pamoka. Lietuvos vertybinė užsienio politika, ypač santykių su Kinija pokytis, turėtų būti plačiau aptarta su visuomene ir verslo bendruomene. Tai nėra raginimas atsisakyti šios Vyriausybinės užsienio politikos prioritetų. Veikiau tai kvietimas įdėti daugiau pastangų juos viešai pristatyti ir pagrįsti tiems, kurie gali patirti tiesiogines tokių sprendimų pasekmes sutrikus jų verslo tiekimo grandims ar išaugus kainoms. 

Baltarusijos režimo sprendimai instrumentalizuoti migrantų srautus ir Kinijos valdžios spaudimas su Lietuva prekiaujančioms įmonėms yra pavyzdžiai, kad geografija ir globalūs tarpusavio ryšiai vis dažniau išnaudojami geopolitiniais tikslais. Augant įtampai tarp Vakarų demokratijų ir autoritarinių valstybių tokių pavyzdžių tik daugės, o mūsų šalies atsparumui būtina visuomenės parama vykdomai užsienio politikai. 

Galiausiai, dar viena pamoka susijusi su valstybės valdomų įmonių veikla ir joms formuluojamais tikslais. Stojant į EBPO ir reformuojant šių įmonių valdyseną buvo perimti valdymo metodai, kurie leidžia sumažinti žalingą politikų įtaką jų veiklai ir orientuoti ją link didesnės vertės kūrimo akcininkams, t. y. mokesčių mokėtojams. Auganti geopolitinė įtampa veikia transporto ir energetikos infrastruktūros valstybinių įmonių veiklos aplinką. Kaip tai suderinti su gero korporatyvinio valdymo principais yra kol kas politikų nepakankamai apgalvota dilema. 

Lietuvos Vyriausybės pirmuosius metus paženklinusios krizės pamokų yra ir daugiau. Tik ar beprotiškoje politinio gyvenimo skuboje bus tokių politikų, kurie turės pakankamai savidisciplinos ir strateginio mąstymo, kad tinkamai jas apgalvotų ir mokytųsi iš jų?

Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius