R. Vilpišauskas.Vokiškojo stabilumo žavesys ir trūkumai

Kita vertus, ypač didelės intrigos rinkimai Vokietijoje nesukūrė. Nors rinkiminės kampanijos metu girdėjosi radikaliųjų partijų ir iš kairės, ir dešinės raginimai radikaliai keisti šalies užsienio politikos kryptį – išstoti iš NATO, gerinti santykius su ir Rusija, ir Kinija ir pan., – jie nesulaukė didelio rinkėjų palaikymo. Rinkimus laimėjo partijos, kurių siūlymai iš esmės atitinka tai, ką galima būtų vadinti stabilumo politika, išskyrus Žaliųjų partijos drąsesnius siūlymus griežtinti šalies poziciją santykiuose su Rusija ir Kinija. Be to, daugiausia dėmesio visos pagrindinės partijos skyrė šalies vidaus reikalams – būsto prieinamumo, mokesčių bei investicijų klausimams.

Didžiausios intrigos šiuose rinkimuose buvo dvi. Pirma, kuri iš iki šių rinkimų kartu valdančiojoje koalicijoje dirbusių partijų – krikščionys demokratai su savo tradicine sąjungininke Bavarijoje ar socialdemokratai – laimės daugiau vietų parlamente.

Antra, kokios sudėties koalicija galiausiai bus suformuota, nes dar prieš rinkimus buvo aišku, kad šį kartą prireiks trijų partijų daugumos valdančiajai koalicijai suburti. Tačiau vien tai, kad nė viena partija neturės daugumos naujai išrinktame parlamente ir teks formuoti net trijų partijų koaliciją, stiprins vykdomos politikos tęstinumą. Ieškant bendrų vardiklių derybose dėl koalicijos potencialiems jos dalyviams teks nugludinti aštresnius programinius nesutarimus, o tai stiprins centristinį politikos pobūdį ir jos stabilumą.

Tad ir po šių parlamento rinkimų Vokietijos vyriausybės veiksmus lems derybiniai koalicijos partnerių kompromisai, nepamirštant ir savo rinkėjų nuotaikų, o ne strateginis šalies vidaus, Europos ir pasaulio iššūkių apmąstymas ir aktyvesnis veikimas, sprendžiant juos. Pastarojo jau senokai pasigenda daugelis Vokietijos partnerių ES ir NATO. Tiesa, šalies skiriami ištekliai gynybos reikalams bei dalyvavimas tarptautinėse operacijose per pastaruosius metus didėjo, kaip rodo ir minėtas vadovavimas NATO batalionui Lietuvoje.

Tačiau Vokietijos skiriama dalis gynybos reikalams nesiekia 2% šalies BVP, o karinių pajėgų atnaujinimo poreikiai derinami su siekiu daugiau investuoti į šalies susisiekimo, ypač skaitmeninę, infrastruktūrą, aplinkos taršos mažinimą, kartu nepamirštant rūpintis šalies viešųjų finansų tvarumu. Politikams tradiciškai rūpintys verslo interesai santykiuose su išorės pasauliu, įskaitant eksporto rinkas autoritarinėse valstybėse, taip pat mažina staigesnių pokyčių santykiuose su Rusija ir Kinija tikimybę.

Tad vieniems Vokietija ir toliau atrodys pagrindinis stabilumą Europoje ir transatlantinėje bendruomenėje palaikantis veikėjas, žingsnis po žingsnio padedantis rasti kompromisinius sprendimus, reaguojant į šiuolaikinius iššūkius. Kitiems tai bus panašiau į stagnaciją ar perdėtą neryžtingumą. Tačiau, įvertinant galimas alternatyvas Vokietijai ir jos partneriams, tas politinis jos stabilumas gal ir nėra toks blogas.

Komentaro autorius — Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius