2051-ųjų scenarijus: ekologinė katastrofa labiausiai pakeis ne gamtą, o žmogų ir jo vertybes

Reklama publikuota: 2021-06-02
Rašytojas, žurnalistas, aplinkos ministro patarėjas Marijus Gailius. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
svg svg
Rašytojas, žurnalistas, aplinkos ministro patarėjas Marijus Gailius. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Mokslininkų atlikta sociologinė apklausa rodo, kad vos trečdalis mūsų šalies gyventojų mano, kad klimato kaitą daugiausia lemia žmogaus veikla. Rašytojas, žurnalistas, aplinkos ministro patarėjas Marijus Gailius kategoriškas: už visą šią betvarkę atsakingas tik žmogus, ir šiuo metu mes jau stovime prie ekologinės katastrofos slenksčio. Tačiau baisiausia net ne tai, kas įvyks su aplinka, o kas atsitiks su žmogumi – anot jo, įsisiūbavęs globalinis atšilimas ir jo keliamos grėsmės labiausiai kirs pačiam žmogui bei jo vertybėms.

Kaip klimato kaita ir visuotinis atšilimas keičia žmogaus vertybes ir kokią visuomenę, nulemtą šių pokyčių, galimai matysime ateityje, tarkime, 2051-aisiais – pokalbis su M. Gailiumi.

Pagal naujausią Kauno technologijos universiteto atliktą sociologinę apklausą, vos 32 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad klimato kaitą lemia žmogaus veikla, nors dauguma nepriklausomų vyriausybinių ir mokslo organizacijų pabrėžia, kad atsakingas būtent žmogus. Kaip paaiškintumėte tokius skaičius?

Tai yra mūsų kalbėjimosi, švietimo, ugdymo kokybės mokyklose klausimas. Ne visos mokyklos apie tai kalba, ne visi geografijos ir biologijos mokytojai pasakoja apie tai, kad klimato kaita yra antropogeninė, t.y. susijusi su žmogaus įtaka gamtai. Ne visi lituanistai duos paskaityti mano romaną „Oro“, kuriame vaizduojama, kaip drastiškai klimato kaita pakeičia pasaulį.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Klimato kaita, įgaunanti sunkiai sustabdomą pagreitį, jau tampa krize. Ir netgi pandemija – ne kas kita, kaip klimato kaitos ir šiuolaikinio žmogaus gyvensenos pasekmė. Atvirai kalbant, labai norėčiau, kad po karantino pigios avialinijos žlugtų – skraidytų tik tie, kam būtina, ir kurie mokėtų dideles sumas, įskaičiuojant atmosferai daromą žalą, o degalinės, kuriose galima nusipirkti skanių sumuštinių, pardavinėtų ne kurą, o tik sumuštinius.

Už visa tai, kas vyksta aplink mus, atsakingi mes patys. Štai du dešimtmečius gyvenu Vilniuje, tačiau vis dar stebiuosi keista situacija. Žmonės išeina iš namų, sėda į automobilį, nuvažiuoja iki darbo, palieka automobilį visai dienai stovėti parkingo aikštelėje ar garaže. Ir jie tai daro, net jei iki darbo – vos 3 ar 5 kilometrai! Važiuoja dyzelinu varomu automobiliu, išmeta didelį kiekį teršalų, leidžia pinigus kurui, automobilio išlaikymui, moka už parkavimo vietą, teršia miestą, ir vardan ko visa tai? Tai absoliučiai neracionalus, nelogiškas ir neatsakingas žmogaus elgesys.

Jau 20 metų mano pagrindinė susisiekimo priemonė yra dviratis. Juo ir į darbą važiuoju, ir vaiką vežu į darželį. Jei, tarkime, labai lyja, tuomet išsinuomoju elektromobilį, kokio pats niekada net neįpirkčiau – sumoku už nuomą 2 eurus ir greitai būnu darbe. O ir vietos mieste jis neužims – netrukus juo naudosis kitas žmogus.

Dar vienas keistas reiškinys mieste, kaip aš tai vadinu, yra džipizacija. Su didžiausiais džipais po miesto centrą važinėja ir verslininkai, ir jų žmonos, draugės, ir net mano vaiko darželio auklėtoja. Kodėl?

Matyt, gyvename turėdami iliuziją, kad patogus ir laimingas gyvenimas – tai gyventi erdviame bute viršutiniame daugiabučio aukšte miesto centre, važiuoti į darbą dideliu galingu automobiliu ir naudoti tik prabangią kosmetiką. Ir dar – pasidaryti plastinę operaciją. Bet tai tėra iškreipta iliuzija.

O kas slepiasi už šios iliuzijos?

Tai puikiai nusako mano išvestas klimato kaitos problemas akcentuojančios aktyvistės Gretos Thunberg ir stiliaus influencerės Kim Kardashian indeksas. Pažiūrėkime, kiek sekėjų turi viena ir kita „Instagram“ tinkle: G. Thunberg turi 12 milijonų, o K. Kardashian – 224 milijonus sekėjų, t.y. beveik 20 kartų daugiau. Tai yra dvi merginos, kurių veikla yra kardinaliai priešinga: viena skatina tausojimą, kita – vartojimą. Žinoma, tai tik spekuliacija skaičiais, bet man tai yra puikus rodiklis, rodantis, kas visuomenei rūpi. Aplinkosauginiai, ekologiniai lūkesčiai 20 kartų atsilieka nuo vartojimo lūkesčių. Ir, panašu, ši tendencija ateinančiais dešimtmečiais tik augs.

Pandemijos metu regime akivaizdžiai pagerėjusius rodiklius – mažiau važiuojame, skrendame, perkame, vartojame, teršiame. Kaip manote, ar sugebėsime išlaikyti bent panašų tempą ir kryptį?

Tai labai laikinas stabtelėjimas. Tyrimai ir prognozės rodo, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos netrukus vėl šoktelės į viršų.

Europos Sąjungoje šis klausimas bandomas spręsti aukščiausiu lygiu. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen užsibrėžė iki 2030 m. 55 proc. sumažinti taršą. Tad turbūt negalime sakyti, kad šie klausimai yra visiškai nustumti į šoną.

Be abejo, pamoką išmokome. Pasižiūrėkime, kokie pirmieji žodžiai yra įrašyti dabartinės mūsų Vyriausybės programoje, pirmajame sakinyje: pasaulinė pandemija ir klimato kaita. Nacionalinės Vyriausybės programa pirmaisiais sakiniais nebekalba apie užimtumo skatinimą, šeimų gerovę ar mokyklų pertvarką, nors, neabejotinai, tai labai svarbūs klausimai. Pirmos dvi sąvokos simboliškai yra pasaulinė pandemija ir klimato kaita, nes tai skėtinės problemos, kurias būtina nedelsiant spręsti ir tą daryti visiems kartu.

Kokias priemones matytumėte kaip efektyviausias sprendžiant šiuos klausimus?

Galime daug kalbėti apie aplinkos išteklių apsaugą, tvarius verslo sprendimus, žiedinę ekonomiką, antrinį išmetamų medžiagų panaudojimą ir panašiai. Vis dėlto yra vienintelė efektyvi priemonė – ir ji yra pati geriausia. Apie ją išgirdau iš profesorės Viktorijos Daujotytės, kai teko kalbėtis viename interviu. Ji pasakojo apie tai, kai vieną kartą ėjo pasivaikščioti į mišką su rašytoju Juozu Apučiu. Šis, vos įžengęs į mišką, atidžiai susimąstė, kaip eiti, kad nesutraiškytų skruzdėlių, t.y. jis stengėsi eiti kuo siauriau, kad paliktų vietos skruzdėlei.

Ir ši reminiscencija su nedidele grakščia istorija padovanojo man žodį, kuriuo vadovaujuosi iki šiol: apsiribok. Kokį sprendimą bedarytum, kokį žingsnį bežengtum – apsiribok. Eini miško takeliu – apsiribok. Eini apsipirkti į parduotuvę – apsiribok. Važiuoji į darbą – apsiribok. Priimi kažkokius ekonominius sprendimus – apsiribok.

O kas mums yra sakoma reklaminiuose klipuose, transliuojamuose mūsų televizijos? Visiškai priešingai: pirk ir dar kartą pirk, pirk daugiau. Neatsakingas, besaikis vartojimas ir lemia didžiąsias klimato kaitos ir taršos problemas.

Imkime konkretų pavyzdį – vandens ištekliai. Taip, Lietuvoje jie yra pakankami. Pasakymas „taupyk vandenį“ mums yra ekologinis mitas, nes jei pusę valandos prabūsime leisdami vandenį duše, nedaug išteklių iššvaistysime. Vanduo mūsų šalyje palyginti pigus, o jei dar pašildomas saulės ar vėjo elektrinės, tai išvis ekonomiška. Bet jei plaukus išsitrinsime cheminiu šampūnu, o kūną – kvepiančia chemine dušo želė, taršios medžiagos nusės vandenyse ir mes užteršime savo ežerus bei upes.

Žinoma, natūraliai kyla klausimas, kieno yra didesnė atsakomybė dėl taršos: ar žmogaus, kuris vartoja tą šampūną, ar to, kas jį gamina? Ar gyventojo, vairuojančio taršų automobilį, ar taršaus kuro tiekėjo? Ar ūkininko, kuris naudoja taršias chemines trąšas, ar jų gamintojo, kuris ūkininkui nieko alternatyvaus nepasiūlo? Būčiau linkęs didesnę atsakomybę vis tik priskirti gamintojui.

Žemės ūkis išmeta apie penktadalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir pagal šią taršą Lietuvoje yra trečias po transporto ir energetikos. Visų trijų grupių atstovai, augintojai ir gamintojai, ir ypač ūkininkai, turimus įsipareigojimus dėl taršos mažinimo vertina prieštaringai – jie sako, kad žaliojo kurso įgyvendinimas kelia grėsmę gamybai ir pajamų sumažėjimui.

Tai yra mitas. Prisiminkite mano minėtą pavyzdį apie dalijimosi automobiliais paslaugą. Aš važiuoju pačiu brangiausiu 2021 m. elektromobiliu, kurio niekada pats neįpirkčiau, sumokėdamas už nuomą 2 eurus. Nelabai suprantu, kaip toks verslas išsilaiko, bet, pasirodo, tai yra įmanoma. Verslas sukuria man tokias galimybes, nes jis žino, ką daro. Tai yra pažangus verslas – ir tokių pavyzdžių yra daug.

Ar galėtume prognozuoti, kaip, vertinant pastarųjų metų tendencijas, pasaulis atrodys 2051-aisiais?

Scenarijus liūdnas. Tai grėsmės nuojauta ir grėsmės išsipildymas. Mes jau palaidojome Ramiojo vandenyno salų valstybes. Esame atsisveikinę su Maršalo salomis, Kiribačiu, Tuvalu. Atsisveikinta su tautomis, kultūromis, paveldu. Greitu metu bus atsisveikinta su pietine Bangladešo dalimi. Jau dabar esame ten kryžių įkalę. Kam dėl to skauda? Taip, tai mažas procentas populiacijos, bet labai liūdna, kad ta dalis žmonių bus priversti gyventi ne savo tėvynėje, nes jos nebebus. Mes Lietuvoje ramiai gyvensime, bet 2051-aisiais su pabėgėliais iš Bangladešo ar kitų šalių kur kas dažniau teks labintis ir mums. Australai turės labintis su Okeanijos tautomis. Ir dabar ten jau yra didžiulės teisinės kolizijos, kaip priimti žmones, kurie negali gyventi Ramiojo vandenyno salynų valstybėse.

Klausimas, kur yra riba? Ar priemonių, kurių ketiname imtis, užteks, ar mus pasivys ir kiti žemynai? Turiu vilties, kad situacija gerės, bet, ko gero, reikės dar vieno tokio sukrėtimo kaip pandemija, kad tai paskatintų mus imtis efektyvesnių priemonių.

Savo distopiniame romane „Oro“, pasakodamas apie artėjančią katastrofą, kalbate ne tiek apie klimato kaitą ir besikeičiančią gamtą, kiek apie besikeičiantį žmogų ir jo vertybes. Drąsiai tvirtinate, kad klimato kaita visiškai pakeis žmogų. Kaip?

Ekologinė katastrofa įvyks, bet mes jos nepastebėsime. Nes kai susivoksime, ji jau bus įvykusi. Lygiai taip pat, kaip dabar nekreipiame dėmesio į tai, kas vyksta už lango, taip ir ateityje, net katastrofos akivaizdoje, toliau užsiimsime savais reikalais.

Jei norime suprasti, kaip keičiasi žmogus, atsiverskime klasikinę literatūrą. Tuomet galėsime palyginti, koks žmogus buvo prieš 100 metų ir kokie mes esame dabar. Pavyzdžiui, aš nei karto nesu prieš savo vaiką pakėlęs rankos. Mano prosenelis dar ir kaip pakeldavo, nes tai buvo įprasta. Prieš 100 metų buvo patriarchatas ir kitoks auklėjimo suvokimas. Žmogaus teisių požiūriu dabar gyvename nuostabiais laikais.

Koks žmogus bus po 20, 50 ar 100 metų? Skaitydami istorinius šaltinius ar klasikinę literatūrą, tuomečiai žmonės arba išsigąs, kad prisidirbo ir nusigyveno, arba džiaugsis, kad visai gerai prasmuko ir išliko.

Tikiu, kad po kelių dešimtmečių sulauksime didelio skaudaus lūžio, tik gal ne tokio staigaus kaip kad buvo XX amžiuje, kai yra užmetama bomba ar vykdomas Holokaustas. Bet procesas, vertinant žmogaus sukrėtimą ir vertybinius pokyčius, bus panašus. Mes užaugome ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, sovietmetis tėra tas pats griuvėsių pamatas. Šiuo civilizacijos etapu matome atsirandančius planetos griuvėsius. Ir 2051-aisiais, tikiu, jie jau matysis labai aiškiai.

Jaunimo verslumo ir finansinio raštingumo ugdymo organizacija „Lietuvos Junior Achievement“ ir birželio 29–liepos 15 dienomis nuotoliniu būdu Lietuvoje vyksiantis didžiausias Europos antreprenerystės festivalis „Gen-E 2021“ kviečia: ateitį įsivaizduok iš naujo. Antroji iš 7 svarbių rytdienos temų: gamtinių išteklių mažėjimas. Daugiau informacijos – festivalio internetinėje svetainėje.

„Gen-E 2021“ rėmėjai Lietuvoje: nacionaliniai partneriai SEB bankas, „Moody‘s“, „UPS“ ir Vilniaus miesto savivaldybė, vietos partneriai „Scandagra“ ir Kauno miesto savivaldybė, informaciniai partneriai DELFI ir „Verslo žinios“.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Viena geriausių Europos ekonomikos ir verslumo mokytojų pripažinta pedagogė iš Kauno Verslo tribūna

Didžiausias Europos antreprenerystės festivalis „Gen-E 2021“ iš Vilniaus tiesiogiai transliuotuose jaunimo...

Gen-e
2021.07.19
Dirbate nuobodų darbą? Nesijaudinkite – jį iš jūsų pasiruošęs perimti dirbtinis intelektas Verslo tribūna 1

Dirbtinis intelektas pastaraisiais metais mus vis labiau stebina. Jau turime pagal muzikos ritmą šokančius...

Gen-e
2021.07.13
Lietuviai pretenduoja tapti versliausiais Europos moksleiviais Verslo tribūna

Jau liepos 15 d. tiesioginėje geriausių Europos jaunimo verslų apdovanojimų transliacijoje paaiškės, kas taps...

Ar 2051-aisiais dirbtinis intelektas neatpažįstamai pakeis mūsų gyvenimus? Verslo tribūna

Kai kurios dirbtinio intelekto (DI) technologijos egzistuoja jau pusšimtį metų, tačiau didžiausias šuolis...

Gen-e
2021.07.08
Europos studentų verslumo konkurse pergalės sieks su neregiams ir silpnaregiams pritaikytu žaidimu Verslo tribūna

Šiuo metu – birželio 29–liepos 15 dienomis – Lietuvoje nuotoliniu būdu vyksta pirmasis Europos...

Gen-e
2021.07.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku