Labdara ar nauda: kodėl nemokumo administratoriai sutinka administruoti įmones už 0 Eur

„Pastaraisiais metais apie 90% atrankų buvo vykdoma numanomai beturtėms įmonėms, t. y. ieškant administratoriaus, sutinkančio prisiimti riziką, kad per bankroto procesą nebus gauta pajamų ir administravimo išlaidos bus dengiamos iš administratoriaus lėšų. Realiai tokių atvejų galėtų būti daugiau nei pusė visų įmonių bankrotų“, – sako Vilija Mogenytė, nemokumo administratorė, Mykolo Romerio universiteto lektorė, pernai įmonių bankrotų tema apgynusi daktaro disertaciją.

2019 m. iš 1.853 vykusių bankroto procesų 846 procesuose administratoriaus atlygis buvo 0 Eur (57% visų bylų), 2022 m. tokių bylų dalis buvo 52%, praėjusiais metais – 81%, panaši situacija ir šiemet, skaičiuoja Giedrius Adomavičius, Nemokumo administratorių rūmų (NAR) prezidiumo pirmininkas.   

Tačiau nebuvo nė vieno atvejo, kad beturtei įmonei nebūtų rasta administratoriaus, kuris sutiktų dirbti be atlygio ir prisiimti riziką, kad visas administravimo išlaidas gali tekti dengti iš savo lėšų.  

Administratoriai, privalėdami atlikti įstatyme numatytus veiksmus (patikrinti sandorius, tvarkyti buhalteriją, kai kuriais atvejais – kelti ieškinius, kartais – sutvarkyti bankrutuojančios įmonės atliekas ir kt.), G. Adomavičiaus žodžiais, kartais tiesiog „neša pinigus iš namų“, kad galėtų už šias paslaugas susimokėti.

„Keista, kad institucijos čia nemato problemos, o STT neįžvelgia korupcinių rizikų“, – dėsto jis.

Iš kur ir kodėl

Natūraliai kyla klausimų, kaip ir iš kokių lėšų administratoriai praktikoje dengia administravimo išlaidas beturtėse įmonėse, kodėl jie sutinka administruoti tokių įmonių bankrotus, kokių korupcijos rizikų šioje situacijoje galima įžvelgti ir kodėl šia problema nesusidomi atitinkamos institucijos – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT),  Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba (AVNT), Finansų ministerija ir kt.  

Anot V. Mogenytės, vertinant paviršutiniškai gali pasirodyti, kad dabartinis teisinis reguliavimas, leidžiantis administratoriui prisiimti galimą finansinę riziką, leidžia sutaupyti kreditorių bei valstybės lėšų. Ir tol, kol tokių administratorių atsiranda, toks reguliavimas yra tinkamas.

„Tačiau, negarantuojant administratoriui adekvataus atlygio, nesukuriamos prielaidos bankroto bylose jam veikti veiksmingai, nešališkai, sąžiningai“, – tvirtina ji.

Nepaisant to, didžioji dalis administratorių tinkamai ir sąžiningai atlieka savo pareigas, savo kolegas gina V. Mogenytė.

Tačiau tokia situacija didina korupcijos riziką bankroto administravimo srityje, skatina merkantilistinį požiūrį, kai administratorius veikia vedamas savo privačių kaip verslo subjekto interesų, aiškina ji.

„Pavyzdžiui, bankroto byloje administratorius ima reikšti žalos ieškinius buvusiems vadovams išimtinai siekdamas pasidengti bent dalį administravimo išlaidų ir gauti atlyginimą. Arba atvirkščiai – administratorius visiškai nesigilindamas kuo greičiau, mažiausiais kaštais užbaigia bankroto procedūrą“, – aiškina V. Mogenytė.

Keistos išlaidos ir pretenzijos 

„Motyvacijos ir pareigos dirbti už dyką nebūna. Administratoriai susigrąžina sau atlygį administruodami kitas įmones, kuriose yra pinigų, todėl jis neretai apauga visokiomis keistomis išlaidomis. Taip pat siekia gauti pinigų iš buvusių beturtės įmonės vadovų“, – sako Nerijus Stukas, advokatų kontoros „Constat“ vyresnysis teisininkas, advokatas.

Jis aiškina: pasiėmę beturtę įmonę, administratoriai dažnai bando parodyti, kad buvusių vadovų sandoriai, lėšų pervedimai, pinigų išėmimai buvę nepagrįst,i ir bando tas lėšas pasiimti.  

„Tokiems vadovams paprastai sakau – net jei jaučiatės visiškai nekalti, einame ir taikomės su administratoriumi. Priešingu atveju yra didelė tikimybė, kad jis jums dar penkerius metus rašys ieškinius – pagalvokite, kiek jūs išleisite gynybai. O jei laimėsite, jums priteis iš bankrutuojančios tuščios įmonės“, – pasakoja N. Stukas.

Yra priversti

Pasak G. Adomavičiaus, kai kurie administratoriai yra priversti imti „nulines“ įmones dėl to, kad tik turėdami tam tikrą skaičių užbaigtų bylų jie gali gauti aukštesnę kategoriją, kuri leidžia dirbti su didesnėmis ir, tikėtina, daugiau turto turinčiomis įmonėmis.

„Administratoriai yra trijų kategorijų – A, B ir C. Išlaikęs egzaminą, administratorius gauna žemiausią A kategoriją. Ir jei jis imtų administruoti tik turto turinčias įmones, B kategoriją gautų tik po 5 ar gal po 10-ies metų“, – aiškina NAR vadovas.  

Jis mini ir atsakomybę visuomenei – jei nė vienas administratorius neprisiimtų rizikos, beveik visas bankrutuojančias įmones likviduotų Registrų centras. O tai reiškia, kad niekas netikrintų, ar įmonės vadovai arba akcininkai nepiktnaudžiavo, liktų neapginti kreditorių interesai.

„Tada kai kurie verslininkai siektų sukurti tokias situacijas, kad jų įmonėse neliktų lėšų administravimo išlaidoms padengti. Tada „Sodra“ ar VMI šioms įmonėms keltų bankroto bylas, bet nebūtų atliekama kontrolė dėl įvykdytų sandorių, įmonės būtų išregistruotos nesigilinant, be jokios peržiūros“, – apie galimas grėsmes kalba G. Adomavičius.

O kai pasiima įmonę su rizika, kad gali negauti lėšų administravimo išlaidoms, administratorius privalo nori nenori užbaigti jos bankroto bylą. 

„Teismas jo neatstatydins, bylą teks užbaigti iš savo resursų“, – aiškina NAR vadovas.

VŽ klausiamas, iš ko šie žmonės užsidirba gyvenimui, jis sako, kad nemaža jų dalis užsiima kitomis veiklomis – iš jų ir finansuoja „tuščių“ bankrotų administravimo išlaidas.

Beturčių įmonių administravimo nuostoliai, anot jo, taip pat gali būti dengiami, gavus kitą bendrovę, kurioje yra lėšų.

Iš Garantinio fondo?

V. Mogenytės nuomone, problemos sprendimas galėtų būti beturčių įmonių bankroto administravimo išlaidų finansavimas iš Garantinio fondo (GF), į kurį moka darbdaviai ir iš kurio šiuo metu finansuojamos išmokos darbuotojams, jei jų darbdavys tampa nemokus.

GF esančių lėšų tam tikslui užtektų su kaupu, fondo nenualinant, tikina ji.

Darbdavių įmokos per 2023 m. į GF sudarė daugiau nei 39 mln. Eur, išmokos bankrutuojančių, bankrutavusių ar likviduotų dėl bankroto įmonių pernai sudarė apie 17, 6 mln. Eur. GF lėšų likutis 2023 m. pabaigoje buvo daugiau nei 151 mln. Eur, 13,8% daugiau, nei buvo planuota, skaičius vardija V. Mogenytė.

Bankroto bylų Lietuvoje per metus pastaraisiais metais iškeliama apie 1.000. Anot pašnekovės, tikėtina, kad apie pusė šių įmonių yra beturtės, tad, preliminariai skaičiuojant, administravimo išlaidoms užtektų kelių milijonų eurų.

Abejotina labdara

Ši problema smarkiai išpučiama, VŽ tvirtina Audrius Linartas, AVNTT direktorius. Nemokumo įstatymas aiškiai sako, kad administratoriai neprivalo rinktis beturčių bankrutuojančių bendrovių, pabrėžia jis.

„Jei įmonė neturi turto, teismas teiraujasi, ar yra norinčių šią įmonę administruoti potencialiai savo lėšomis. Imtis tokios bendrovės ar atsisakyti, yra pačių administratorių pasirinkimas. Jei neatsirastų norinčių, beturtė įmonė automatiškai keliautų į Registrų centrą (RC), kad būtų likviduota“, – VŽ aiškina A. Linartas.   

Nepaisant to, administratoriai renkasi tokias bendroves, kai kurie – ir po kelias, atkreipia dėmesį jis.  

„Atrodo, kad jų labdara labai sąlyginė. Nes neretai išieškomos lėšos iš asmenų, privedusių įmonę prie bankroto, jas administratoriai dažniausiai ir naudoja įmonės dokumentams sutvarkyti ir jai išregistruoti“, – aiškina A. Linartas.

Be to, bankroto proceso metu kartais paaiškėja, kad bendrovė nėra visiška tuščia, nes turi, pavyzdžiui, atsargų, kilnojamojo turto, kuris nebuvo užfiksuotas dokumentuose, tačiau yra kur nors sandėliuojamas ir gali būti parduotas.

Perka iš susijusių įmonių

„Daug didesnė problema ta, kad dalis administravimo išlaidų neretai yra patiriama perkant paslaugas iš susijusių įmonių. Todėl aiškinimai dėl negaunamo atlygio – kaip atskiros administratoriui skirtos sumos – yra klaidinantys. Administratoriai dažnai gauna pinigų, apmokėdami administravimo išlaidas, nes dalis tų lėšų nueina susijusiomis įmonėms. Galiausiai nauda, galbūt netiesiogiai, atitenka pačiam administratoriui“, – aiškina A. Linartas.

Jis abejoja, ar administratoriai tikrai „neša pinigus iš namų“, kad padengtų beturčių įmonių administravimo išlaidas, – tokiu atveju tokio darbo jie tiesiog nesiimtų.

„Negalima sakyti, kad visi iki vieno gauna atlygį už savo darbą, tačiau nemaža jų dalis vienaip ar kitaip jį gauna. Nepamirškime ir to, kad niekas neverčia administratoriaus imtis įmonės, jei jis mato, kad sąnaudų nepavyks padengti“, – apibendrina A. Linartas.

Daug diskutuota

Pasak AVNT vadovo, diskusijos šiuo klausimu vyksta ne vienus metus, tarnyba yra siūliusi pagalvoti ir apie specialų garantinį fondą, iš kurio būtų dengiamos beturčių įmonių administravimo išlaidos.

„Tačiau po ilgų svarstymų ši idėja buvo atmesta kaip neskatinanti tinkamai administruoti. Pasirinktas dabartinis variantas, kad įmonė, kurios niekas nenori imtis, tiesiog likviduojama“, – sako A. Linartas.

Jo vertinimu, didžiausia nemokumo administravimo problema yra ne darbas be atlygio, o administravimo išlaidų pagrindimas.

„Sąmatos nemokumo proceso pradžioje išlaidos turi būti aiškiai detalizuotos, aptariamos su kreditoriais ir patvirtinamos taip, kad paskui nekiltų trinčių. Kreditoriai turėtų iš karto žinoti, iš ko administratorius žada pirkti paslaugas. Reikėtų kuo labiau vengti pirkimų iš susijusių asmenų, kad būtų užtikrintas kuo didesnis skaidrumas“, – sako A. Linartas.

Pirkimas iš susijusių asmenų, anot jo, gali būti pateisinamas tik tokiu atveju, kad taip perkant paslauga bus atlikta pigiau, tuo turi būti įtikinti ir kreditoriai.

Visi ir taip viską žino 

STT prieš porą metų domėjosi nemokumo administratoriais – yra atlikusi korupcijos rizikos analizę. Joje daugiausia dėmesio skyrė ne „nulinių“ įmonių administravimui,  o administratorių atrankos ir paskyrimo sistemoms.

Šių metų pradžioje STT išvados buvo pateiktos Finansų ir Teisingumo ministerijoms, taip pat AVNT, Nacionalinei teismų administracijai.

Apie korupcijos riziką nemokumo administravimo procesuose šią liepą buvo diskutuojama ir Seimo Antikorupcijos komisijoje.

„Atkreipiame dėmesį, kad nemokumo administratorių veiklos rizikos, susijusios su mokėjimu nemokumo administratoriams už atliktą darbą, kurios gali kelti korupcijos riziką, Antikorupcijos komisijos posėdyje buvo nurodytos diskusijoje dalyvaujant FM, kuri tiesiogiai atsakinga už valstybės politikos fizinių ir juridinių asmenų nemokumo srityje formavimą, organizavimą, koordinavimą ir jos įgyvendinimo kontrolę, AVNT, kuri yra atsakinga už nemokumo administratorių veiklos priežiūrą, NAR, kurie atsakingi už nemokumo administratorių profesinės etikos priežiūrą, atstovams“, – komentare VŽ atsakingus išvardijo STT.  

Todėl, pasak tarnybos, šioms tiesiogiai už administratorių veiklos reguliavimą bei priežiūrą atsakingoms organizacijoms problemos yra žinomos.

„Jos turi pakankamus įgaliojimus, kad prireikus pačios įvertintų,  ar yra korupcijos pasireiškimo tikimybė, ir imtųsi reikalingų korupcijos prevencijos priemonių ir teisėkūros iniciatyvų rizikoms šalinti ar mažinti“, – rašo tarnyba.  

Todėl STT nesiims dar vienos korupcijos rizikos analizės, nevertins ir siūlymo dėl turto neturinčių bankrutuojančių įmonių administravimo sąnaudų dengiamo iš Garantinio fondo lėšų.

[infogram id="0ec3ecf4-d4c7-4692-89e6-5f126bf3c2c7" prefix="OAd" format="interactive" title="Pradėti įmonių  bankroto procesai, 2024 m. I-III ket."]