4,8 mlrd. Eur ES finansavimas Lietuvos verslo nepasieks: beda pirštu į mažos šalies problemas

Nors Lietuvos verslas dažnai kalba apie prieigos prie kapitalo problemas, o dotacijos pirmą kartą buvo skiriamos įvairaus masto projektams (dideliems, vidutiniams ir mažiems, taip pat bandomiesiems projektams), šios subsidijos Lietuvos įmones aplenks.  

Tai didžiausia dotacija nuo Inovacijų fondo veiklos pradžios 2020 m., o bendra paramos suma padidėjo iki 12 mlrd. Eur.

Atrinkti projektai vykdomi 18 šalių: Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Estijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Italijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.

Jie apima įvairius sektorius iš šių kategorijų: energijai imlią pramonę, atsinaujinančiąją energiją, energijos kaupimą, pramoninį anglies dioksido valdymą, aplinkai draugiškesnį judumą (įskaitant laivybą ir aviaciją).

Paklausti, kodėl žaliųjų inovacijų europinis finansavimas nėra populiarus, dalis Lietuvos verslo atstovų išskyrė pagrindines problemas ir tarsi patvirtino kai kurių Europos ekspertų nuogąstavimus, kad didžioji dalis tokių subsidijų nuguls didžiųjų šalių pramonės ir energetikos flagmanuose.

Komplikuotas procesas

Ruslanas Sklepovičius, atsinaujinančios energetikos UAB „Green Genius“, kuri projektams įgyvendinti yra gavusi europinės paramos, vadovas, VŽ pasakoja, kad daugiausia problemų kelia rinkos dydis. 

„Lietuvos rinka yra ganėtinai maža ir didelių projektų, galinčių pretenduoti į tokią paramą, skaičius natūraliai yra gana mažas. Išeitis galėtų būti paraiškos teikimas su partneriais iš užsienio, bet partnerystės tokiems projektams nesukuriamos taip lengvai ir greitai. Nepaisant dydžio, žinome, kad tikrai yra kelios įmonės, kurios planavo ar planuoja teikti paraiškas ateityje“, – kalba jis. 

R. Sklepovičiaus teigimu, kuklų paraiškų skaičių lemia itin sudėtingas paramos gavimo procesas, o, siekiant gauti net ir nedidelę subsidiją, paraiškos gauti paramą parengimo (paraiškos, išankstiniai susitarimai ir t. t.) procesas yra komplikuotas ir reikalauja didelių investicijų. 

„Dalį jų būtina atlikti net nežinant, ar bus sėkminga paraiška (pvz., žemės įsigijimas, išankstiniai susitarimai su projekto naudos gavėjais ir t. t.). Dėl šios priežasties, jei paramos suma yra santykinai maža, didėja rizika, kad dalis potencialių pareiškėjų gali atsisakyti teikti paraiškas dėl  tokio ilgai trunkančio ir brangaus pačios paraiškos paruošimo proceso“, – komentuoja R. Sklepovičius.

Jis išskiria ir trečią bendresnio pobūdžio problemą, kurią sukelia inovacijų unikalumo ir projekto brandumo reikalavimai: „Kadangi parama skiriama inovacijoms, privaloma įrodyti projektų unikalumą, bet kartu jie turi būti pakankamai brandūs ir atitikti tam tikrą lygį.“

„Sujungti inovatyvias idėjas į techniškai  ir inžineriškai brandžius sprendimus nėra paprastas uždavinys“, – apibendrina „Green Genius“ vadovas. 

Savo ruožtu Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, mano, kad yra keista, jog Lietuvos pramonė nesinaudoja Inovacijų fondo, finansuojamo iš lėšų, gautų pardavus apyvartinius taršos leidimus, suteikiamomis galimybėmis.

 „Gal trūksta informacijos apie šio fondo teikiamas galimybes. Verslas Lietuvoje labiau linkęs domėtis nacionalinių institucijų teikiama valstybės parama. Lietuvoje, matyt, nėra pakankamai ir konsultantų, kurie galėtų padėti formuoti paraiškas Inovacijų fondui, tai tikrai yra vis dar neišnaudota konsultacinių paslaugų niša“, – teigia M. Nagevičius.

Į didelių pirminių investicijų poreikį dėmesį atkreipia ir Bartas Biebuyckas, žaliojo vandenilio projektus vystančios „Green Energy Park Global“ generalinis direktorius. 

Jis VŽ sako, kad per Lietuvos filialą domisi Inovacijų fondu ir svarsto galimybę teikti paraiškas pagal būsimus kvietimus, tačiau nedidelėms įmonėms dažnai kyla problemų: „Reikia parengti visą paraišką, o tai vidutinio dydžio įmonėms užima daug laiko ir pinigų samdant Europos finansavimo paraiškų ekspertus. Įmonei visada reikia rasti pusiausvyrą tarp galimybių laimėti dotaciją ir galimybių prarasti pradines investicijas.“

Pasigenda brandos

Tarp atrinktų projektų yra nemažai siūlančių energijos kaupimo sprendimus, kurie yra aktualūs tiek elektros tiekėjams, tiek atsinaujinančios energetikos projektų vystytojams.

Vytenis Koryzna, nepriklausomos elektros tiekėjos UAB „Enefit“ vadovas, inovacijas energetikos sektoriuje vertina kritiškai.  

Anot jo, bet kokios inovacijos pirmiausia atsiranda siekiant patenkinti rinkos poreikį, o energetikoje tam itin daug įtakos turi reguliacinė aplinka. 

„Deja, tenka pripažinti, kad pastaruoju metu valdančiųjų dėmesys dažniausiai buvo nukreiptas į gaminančių vartotojų skaičiaus auginimą – jau esame pusiaukelėje išsikelto tikslo turėti 300.000 gaminančių vartotojų. Tai savaime nėra blogai. Blogai yra tai, kad kol kas apie tolesnius žingsnius, skirtus rinkai brandinti, girdime mažai“, – VŽ sako V. Koryzna. 

Jis džiaugiasi, kad po truputį atsiranda subsidijos energijos kaupimo įrenginiams, tačiau jie išliks bemaž beverčiai, kol nesikeis atsiskaitymo modelis: „Kol pagrindinis modelis yra grynosios apskaitos sistema, baterijos yra tik kaip apsauga nuo elektros tiekimo trikdžių, o tokiam tikslui investicija į kaupiklį net ir su parama yra per didelė.“

V. Koryznos nuomone, anksčiau ar vėliau vis tiek bus pereita prie tvaraus grynojo atsiskaitymo apskaitos modelio, o būtent jis kartu su elektros energijos kaupimo įrenginių plėtra ir turėtų paskatinti inovacijas energetikos srityje.

Jis kalba ir apie tinklo balansavimo paslaugas, nes kuo daugiau atsinaujinančių išteklių, tuo sudėtingiau užtikrinti sistemos stabilumą. 

Iki šiol Lietuvoje remiamasi šiluminėmis elektrinėmis ir Kruonio HAE, tačiau poreikiui patenkinti yra būtinos ir kitos labiau decentralizuotos bei inovatyvios paslaugos. 

„Rinkos žaidėjų stoka, aiškaus reguliavimo nebuvimas ir visų dalyvių, tarp jų ir smulkiausių elektros vartotojų, neįtraukimas užkerta kelią bet kokiam naujų startuolių atsiradimui. Be to, inovacijų ribas brėžia ir tarpvalstybinių jungčių nebuvimas bei nepakankamas vystymas“, – nurodo „Enefit“ vadovas. 

Anot jo, kol pagrindinis reguliacinės aplinkos tikslas bus mažinti kilovatvalandės kainą, o ne ieškoti būdų, kaip iš esmės mažinti kiekvieno vartotojo – tiek privataus, tiek verslo, energijos išlaidų eilutę, negalėsime siekti ilgalaikių mūsų energetikos sistemos tikslų, o jie yra tiesiogiai susiję su inovacijomis. 

„Verslas pasiruoš, bet jam turi būti sukurtas rinkos poreikis“, – apibendrina V. Koryzna.

Trečdalis – vandenilio projektai 

Nors pasigirsta vis daugiau pranešimų apie stabdomus žaliojo vandenilio projektus dekarbonizuojant trąšų ar plieno pramonę, rodos, Europa keisti kurso neplanuoja.

Iš visų apdovanotų projektų 26 projektai skirti būtent vandenilio technologijoms, o tai sudaro 30% visų projektų. Šią grupę sudaro šeši dideli ir keturi vidutinio dydžio projektai bendroje kategorijoje, taip pat dvylika gamybos projektų ir keturi bandomieji projektai.

Jorgo Chatzimarkakis, „Hydrogen Europe“ generalinis direktorius, pabrėžia esminį vandenilio technologijų vaidmenį siekiant anglies dioksido išmetimo mažinimo tikslų. 

„Kone trečdalis išrinktų projektų yra susiję su vandeniliu, todėl žengiame ryžtingus žingsnius Europos švarios energijos infrastruktūros stiprinimo link. Keturis kartus padidėjęs finansuojamų elektrolizės įrenginių pajėgumas rodo Europos Komisijos įsipareigojimą užtikrinti būtiniausių įrenginių bei komponentų tiekimą ir didinti Europos švariųjų technologijų pramonės konkurencingumą“, – komentuoja jis. 

Penkiuose gamybos kategorijos projektuose bus diegiami protonų mainų membranos (PEM) elektrolizės įrenginiai, kuro elementai ir komponentai, trijuose – šarminės technologijos, dviejuose – kietojo oksido elektrolizės elementai (SOEC), viename – anijonų mainų membranos (AEM) technologija, o vienas projektas bus skirtas vandenilio saugojimui. 

Iš viso planuojama sukurti 9,3 GW elektrolizės pajėgumų, t. y. gerokai daugiau, palyginti su visais ankstesniais Inovacijų fondo projektais, kuriuose buvo numatyta sukurti 2,9 GW pajėgumų.

Lietuvos Vyriausybės balandį patvirtintose vandenilio plėtros gairėse numatyta siekti, kad iki 2030 m. šalyje būtų įrengta ne mažiau kaip 1.300 megavatų (MW) galios elektrolizės įrangos, per metus pagaminta 129.000 t žaliojo vandenilio.