Nuo liepos 1 d. darbuotojams reikės apmokėti už budėjimą namuose

Aušra Vainorienė, advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ teisininkė.

Vienas iš didesnių pasikeitimų naujajame Darbo kodekse (DK), kuris įsigalios nuo š. m. liepos, kalbant apie darbo laiką, yra budėjimo reglamentavimas. Šiuo metu galiojančiame DK numatyta, kad budėjimas galimas tuomet, kai ypatingais atvejais siekiama užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai. Budėjimas leidžiamas ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę.

Teismų praktikoje buvo suformuota pozicija, kad budėjimu nelaikoma ir darbuotojui nepriklauso apmokėjimas už tai, kai budėjimas apima darbuotojo darbo sutartimi sulygtą darbą, kuris yra nuolatinis procesas. Šioje vietoje kildavo problemų, nes darbuotojas namie laukdavo darbdavio iškvietimo atlikti konkrečias funkcijas (buvo darbdavio žinioje) ir toks laikas nebuvo laikomas budėjimu.

Tuo tarpu naujajame DK įvedamos naujos aktyviojo ir pasyviojo (darbovietėje ar namuose) budėjimo sąvokos:

1) Kai darbuotojas atlieka savo darbo funkciją budėdamas (aktyvusis budėjimas), darbo dienos (pamainos) trukmė negali viršyti 24 valandų, tačiau negali viršyti darbuotojo darbo laiko normos per maksimalų 3 mėnesių apskaitinį laikotarpį. Pavyzdžiui – kai darbuotojas dirba sargu;

2) Kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs prireikus atlikti savo funkcijas (pasyvusis budėjimas), darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti iki 24 valandų, tačiau negali viršyti darbuotojo darbo laiko normos per maksimalų 2 mėnesių apskaitinį laikotarpį. Tokiu atveju darbuotojui privalo būti suteikiama galimybė pailsėti ir pavalgyti darbo vietoje. Pavyzdžiui – budintys gydytojai;

3) Laikas, kai darbuotojas yra ne darbovietėje, bet pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei įprastiniu poilsio laiku (pasyvusis budėjimas namie), nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką. Toks budėjimas negali trukti ilgesnį kaip nepertraukiamą vienos savaitės per keturias savaites laikotarpį. Manytina, kad maksimalus pasyvaus budėjimo namuose laikas per keturių savaičių laikotarpį gali būti ne daugiau kaip 7 kalendorinės dienos iš eilės po 24 valandas. Dėl tokio pasyviojo budėjimo namie turi būti susitarta darbo sutartyje ir darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 20 procentų dydžio vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį priemoka už kiekvieną budėjimo ne darbovietėje savaitę. Jeigu budėjimas trunka mažiau nei savaitę, turi būti apmokama proporcingai budėtam laikui. Už faktiškai atliktus veiksmus apmokama kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką, tačiau neviršijantį 60 val. per savaitę. Negalima skirti pasyvaus budėjimo namie tą dieną, kurią darbuotojas nepertraukiamai dirbo ne mažiau kaip 11 valandų iš eilės.

Taigi šia norma yra sprendžiama aukščiau minėta problema dėl namie darbdavio nurodymo dirbti laukiančių darbuotojų (pavyzdžiui iškvietimo sutaisyti įrenginius, kurių aptarnavimas yra darbuotojo funkcija). Nuo liepos tos laikas bus ribojamas ir turės būti papildomai apmokamas.

Aušra Vainorienė, advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ teisininkė

Komentarai