Asmenų judėjimo duomenys ir COVID-19: ar plonytė raudona linija jau peržengta?

Tačiau ne ką menkesnio dėmesio nusipelno ir kitų kategorijų duomenų rinkimas. Pastaruoju metu nemažai dėmesio sulaukė buvimo vietos duomenų klausimas. Kviečiu atkreipti dėmesį ne tik į antradienį Seimo svarstytą (kol kas nei priimtą, nei atmestą) Elektroninių ryšių įstatymo 68 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, o ir į buvimo vietos duomenų rinkimo bei tvarkymo problematiką bendrai, skelbiant užsikrėtusiųjų asmenų maršrutus. Dalinuosi savo pamąstymais žemiau.

Duomenų teikimas pagal planuojamus Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimus

Kolegos Kristupas ir Vytautas vakar jau pasisakė ta tema. Daugiau nesiplėtosiu, tik atkreipsiu dėmesį į keletą aspektų:

-       Net jei tikslas ir atrodytų svarbus ir pateisinamas, tokio masinio sekimo pasekmės gali būti tikrai skaudžios asmens teisių ir pagrindinių laisvių kontekste (žr. EŽTT bylą R. Zakharov v. Rusija). Ypač turint omenyje kol kas ganėtinai žemą visuotinį supratimą apie asmens duomenų apsaugą ir dažnai už ribų išeinančius asmens duomenų panaudojimo būdus bei galimus nutekinimus ir beveik neegzistuojantį (arba labai sunkiai valdomą) kontrolės mechanizmą.

-       Minėtame Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimo projekte po pastabų ir pasiūlymų atsirado nuostata, kad duomenys teikiami tokiu atveju, jei kitų priemonių naudojimas negalimas ar netikslingas. Pagalvokime logiškai – kas įvertins ir kur bus tas balansas, kuomet bus nustatyta, kad kitos priemonės tikrai nėra galimos ar tikslingos?

-       Jau nekalbant apie tai, kad pasiruošti tokiam įstatymo pakeitimui elektroninių ryšių paslaugų teikėjams reikėtų nemažai laiko – tokių duomenų atrinkimui, teikimui, užklausų apdorojimui ir kt. turėtų būti skiriamas specialus resursas (nors įstatymas reikalauja „neatlygintinai“). Įgyvendinti tokią įstatymo nuostatą gali tapti pakankamai sudėtinga, turint omeny, kad tokių užklausų eksponentiškai didės, nes į stebėjimo ratą, kaip jau pastebėjo mano kolegos Kristupas ir Vytautas (nuorodos aukščiau), gali patekti kone kiekvienas...

Užsikrėtusiųjų asmenų judėjimo žemėlapių skelbimas

Po to, kai Lietuva paskelbė nepaprastąją padėtį ir įvedė karantiną visoje šalyje, viešumoje pasirodė išsamūs duomenys apie COVID-19 virusu užsikrėtusių asmenų judėjimą ir maršrutus.

Tokie duomenys renkami ir naudojami ne tik atsakingų institucijų su tikslu analizuoti, įspėti kitus asmenis ir valdyti epidemiologinę situaciją, tačiau ir viešai skelbiami oficialių institucijų puslapiuose bei žiniasklaidoje ir yra prieinami visiems.

Tikslas, atrodytų, pateisinamas – kiekvienas turime galimybę pasitikrinti, ar nebuvome galimai pavojingoje aplinkoje tuo pat metu, kaip ir asmuo, jau užsikrėtęs COVID-19 virusu. Tačiau ar tikrai visos apimties duomenys turi būti skelbiami?

Nors konkretūs vardai ir pavardės nėra minimos, tačiau skelbiama visa eilė informacijos, kuri tikrai netenkina minimaliai būtinos informacijos kriterijų – pradedant nuo lyties, baigiant konkrečiais kelionių maršrutais ir lankytomis šalimis, konkrečiomis sėdimomis vietomis lėktuvuose (pateikiant ir jų laikus, skrydžio numerius ir kt.), gyvenamosios vietos gatvės pavadinimu, lankytomis vietomis, švęstomis šventėmis („<...> dalyvavo artimo žmogaus jubiliejuje „Višta puode“ restorane“) ir taip toliau. Tai yra kur kas daugiau, nei būtina – ar tikrai nepakaktų apibendrintai nurodyti užsikrėtusių asmenų lankytas vietas ir laikus, nepateikiant kiekvieno atskiro asmens individualaus maršruto?

Tokios išsamios informacijos rinkimas ir skelbimas gali turėti itin skaudžias pasekmes asmenų teisėms ir laisvėms. Raganų medžioklė jau prasidėjo – žmonės ne tik kiekvieną dieną pagerina pranešimų apie galimai saviizoliacijos režimo nesilaikančių asmenų policijai rekordus, tačiau ir sužinoję apie galimai užsikrėtusius kaimynus, siunčia jiems grasinančius laiškus, kreipiasi į savivaldybę dėl iškeldinimo ir panašiai.  

Tad nors situacija ir neeilinė ir reikalaujanti nestandartinio požiūrio kampo, ar tikrai tai sudaro sąlygas į šešėlį pastumti svarbiausias asmenų teises ir laisves, įskaitant pamatinę asmens teisę į privatumą?