Graikų problema – ne taupymas

Nesutrumpintą komentarą skaitykite vz.lt Graikijos patirtis išryškina vieną makroekonominės politikos aspektą, kuris irgi dažnai pražiūrimas: pasaulį valdo anaiptol ne taupieji, daugumai valstybių sudėtinga subalansuoti sąskaitas. Fiskalinis deficitas, kaip nepageidaujamas nėštumas, yra neplanuota veiksmų, kurių ėmėsi daugiau negu vienas asmuo, siekdamas visai kitokių tikslų, pasekmė. Būtent fiskalinės savitvardos stoka ir įstūmė Graikiją į bėdą. Vadinasi, problema kilo ne dėl to, kad Graikijoje bandyta nesėkmingai įvesti taupymo priemones. Problema kilo dėl to, kad, nepaisant anksčiau neregėto tarptautinės bendruomenės dosnumo, fiskalinė politika buvo visiškai nekontroliuojama ir ją reikėjo smarkiai koreguoti. Niekada nekilo problemų dėl pernelyg mažų išlaidų.
Staigūs sustojimai visada skausmingi: ekonomika dar neatrado vaistų nuo pagirių. Tačiau norint sumažinti kančias reikia mažinti išlaidas nemažinant gamybos, o kad tai įvyktų, reikia kitiems parduoti tas prekes, kurių gyventojai nebeįperka. Kitaip tariant, jeigu Graikija nepaskatins eksporto, apkarpytos išlaidos padidins gamybos apimties nuostolius.
Problemą sudaro tai, kad Graikija mažai gamina to, ką pasaulis norėtų vartoti. Šalis eksportuoja daugiausia vaisius, alyvuogių aliejų, žaliavinę medvilnę, tabaką. Vokietija, kuri, daugelio teigimu, turėtų išlaidauti labiau, iš Graikijos importuoja vos 0,2% įsivežamų prekių. Šalies turizmas – brandus sektorius, turintis daug konkurentų regione. Šalis negamina įrengimų, elektronikos prekių ar chemikalų. Kiekvienoje dešimtyje pasaulio iš prekybos IT gautų dolerių Graikijos dalis sudaro vos 0,01 USD. Graikija turtų niekada nesikrovė iš gamybos struktūrų: jos pajamas išpūtė didžiulės pasiskolintos sumos, kurios nebuvo naudojamos gamybos pajėgumui gerinti. Graikai didžiule persvara balsavo už „Syriza“, kuri siekia perskirstyti išteklius taip, kad būtų didinami atlyginimai ir subsidijos, o augimo strategijoje net neužsimenama apie eksportą.